Jokių švelninančių aplinkybių
Gerokai ilgesne laisvės atėmimo bausme nei M. Urbonavičius buvo nuteistas Algimantas Stašinskas (56 m). Nors šis vyras irgi turi neįgalumą ir vienas augina 4 vaikus, iš kurių trys nepilnamečiai, o jo sugyventinė mirusi, teismas ir jam netaikė jokių švelninančių aplinkybių.
Pats A. Stašinskas kaltu neprisipažino. Jis neneigė, kad pažįsta Gediminą Kontenį, kuris dirbo pas jį servise. O apie garaže rastas narkotines medžiagas ir ginklus nieko nežinąs, nes, girdi, tas garažas ne jo. Servise buvo rastos svarstyklės, ant kurių buvo narkotikų pėdsakų, tačiau A. Stašinskas sakė, kad jis jomis sverdavo dažus ir glaistą, o iš kur narkotikai – neturi jokio supratimo. Narkotikus ant svarstyklių galėjo padėti ir svetimas žmogus, nes kartas jo servise nebūdavo.
Tačiau teismui pakako duomenų, kad įrodytų A. Stašinsko kaltę. Kadangi policija visus įrodymus rinko (taikė nusikaltamos veikos imitavimo modelį, sekė slapta, klausėsi telefoninių pokalbių) griežtai laikydamąsi įstatymų ir sankcionavus teismui ar prokurorui, visi įrodymai buvo pripažinti. Slapto sekimo metu buvo užfiksuota, kad pareigūnui Tomui paprašius narkotikų, G. Kontenis paskambino A. Stašinskui, kuris tuoj pat nuvažiavo į „Biochemiko“ garažų kooperatyvą ir atsirakinęs ten esančio metalinio garažo duris, įėjo į vidų ir kažką paėmęs padėjo automobilyje. Po to tas nedidelis ryšulėlis buvo nuvežtas iki prekybos centro „Iki“ ir atiduotas G. Konteniui. O kai jis pateko pas pareigūnus, buvo nustatyta, kad tai 61 amfetamino tabletė.
Bandė užsitikrinti alibi
Kitą kartą, kai pareigūnai vėl paprašė narkotikų, A. Stašinskas buvo išvažiavęs iš Kėdainių ir pasakė, kad grįš tik po pietų. Po pietų narkotikai ir buvo perduoti G. Kontenui, kuris juos įdėjo į parduotuvės saugojimo spintelę. A. Stašinskas buvo sekamas ir pareigūnai užfiksavo, kad jis vėl lankėsi tame „Biochemiko“ garažų koopertyve esančiame metaliniame garaže. Ir raktas, tinkantis šio garažo durims, buvo rastas pas jį. O tai, kad tuo raktu buvo atrakintos ir A. Stašinsko dukros garažo durys, kurių spynos konstrukcija, pagal eksperto išvadas, buvo pakeista, teismas padarė išvadą, kad toks spynų sutapimas, rodo A. Stašinsko pastangas užsitikrinti alibi ruošiantis nusikaltimams.
Teismas nesuabejojo garažo priklausomybe, nors pagal dokumentus tai buvo neįteisintas statinys. Tą metalinį garažą dar 1995 metais tarp mūrinių garažų pasistatė D. Ž. Prieš 7 metus tą garažą D. Ž. pardavė. Kadangi garažas buvo nelegalus, tai ir sandoris nebuvo niekur užfiksuotas. Vyrai sukirto rankomis, sumokėjo pinigus ir tiek. Teisme D. Ž. sakė, kad nepažintų vyro, kuriam pardavė garažą. Beje, A. Stašinsko servise buvo rasta ginklo dėtuvė. Pats ginklas buvo rastas garaže.
Tad teismas A. Stašinską teisė pagal Baudžiamojo Kodekso 260 str. 3 dalį (Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų,baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų) ir BK 253str. 2 dalį (Tas, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki aštuonerių metų.). Subendrinus bausmes jam skirta 16 metų laisvės atėmimo.
Išsisukti nepavyko
Nuo bausmės bandė išsisukti ir Darius Lekavičius (42 m.). Jis neneigė, kad pažįsta M. Urbonavičių, sakė, kad su juo ne tik turėjo verslą, bet ir parūkydavo „žolės“, kurios iš kažkur gaudavo M. Urbonavičius. Ir tam kartui, kai M. Urbonavičius, gavęs iš D. Lekavičiaus pardavė amfetaminą Tomui, Darius turėjo savo paaiškinimą – jis skambino M. Urbonavičiui, nes norėjo nusipirkti „žolės“. Jam M. Urbonavičius ir pardavė, o už tai jis sumokėjo 10 litų.
Tą dieną, kai M. Urbonavičius ir D. Lekavičius abu buvo sulaikyti, anot D. Lekavičiaus, jie buvo susitikę, rūkė žolę. Jis tik pavežė M. Urbonavičių iki Vilainių, kur jo draugas turėjo susitikti su kažkokiu panevėžiečiu. Belaukiant ir atvažiavo policija. Apie kanapes po tiltu D. Lekavičius irgi teigė nieko nežinantis ir ten nė karto nesilankęs. Jo žodžiais, M. Urbonavičius jį apkalba siekdamas švelnesnės bausmės. Svarstyklės rastos jo automobilyje, kaip ir skuduras, priklauso M. Urbonavičiui. Amfetaminas, kuris buvo rastas prie jo per kratą, buvo pirktas Kaune prie prekybos centro „Mega“ savo reikmėms. Tokia buvo kaltinamojo versija.
Tačiau kaip ir kiti teisiamieji, taip ir D. Lekavičius, buvo sekamas pareigūnų. Ir pareigūnas Tomas, ir telefonu užfiksuoti pokalbiai patvirtino, kad teisybę sakė M. Urbonavičius, todėl teismas D. Lekavičiaus parodymus atmetė. Buvo įrodyta, kad D. Lekavičius ne vieną kartą M. Urbonavičiui atvežė narkotikų, kad jie kartu buvo po tiltu per Smilgos upę, kur džiovino kanapes. Pareigūnai sekė kaip M. Urbonavičius sėda į D. Lekavičiaus automobilį ir važiuoja link tilto per Smilgą. Prie tilto automobilis sustojo, o abu vyrai nulipo žemyn prie upelio po tiltu. Po kurio laiko jie grįžo ir atsinešė baltos spalvos ryšulį, kurį paslėpė po variklio dangčiu. Taip, kad išsisukti nepavyko ir teismas D. Lekavičiui skyrė 11 metų laisvės atėmimo bausmę.
Kaip kurjeris po Kėdainius zujęs Gediminas Kontenis (25 m.) iš dalies savo kaltę pripažino, tačiau A. Stašinsko neįdavė. Nors sekant buvo užfiksuota, kad, kai reikėdavo narkotikų, jis skambindavo Algimantui, tačiau teisme G. Kontenis pasakojo pasakėles. Jis teigė, kad tabletes rado metaliname garaže. Atseit jis sužinojo apie tą garažą iš dabar jau žuvusio draugo D. A., kuris garaže laikė narkotikus. Po to garažas buvo parduotas kažkokiems jauniems vaikinams. Anot G. Kontenio, jis kažkada padėjo A. Stašinskui pilti kurą ir tuomet pamatė pas jį raktą, panašų į tą, kuriuo D. A. atrakindavo tą metalinį garažą. Kartą, kai A. Stašinsko nebuvo servise, jis paėmė tą raktą, nuėjęs prie metalinio garažo atsirakino duris. Viduje pamatė šiukšlyną, o kampe rado tablečių maišą. Suprato, kad tai narkotikai ir pasisiėmęs saują pasiėmė su savimi. Vėliau jas ir pardavinėjo M. Urbonavičiui. O A. Stašinskas jokių narkotinių medžiagų jam nėra perdavęs. Tačiau slapto sekimo metu buvo užfiksuota visai kitaip, todėl teismas G. Kontenį pripažino kaltu ir nuteisė 3 metų laisvės atėmimo bausme.
Visi vyrai buvo areštuoti teismo salėje. G. Kontenis, kaip ir kiti, du metus buvo suimtas ikiteisminio tyrimo metu, tad jis greitai grįš į laisvę. Kiti nuteistieji kalės dar ne vienerius metus. Teistumo neišvengė ir Rasa Urbonavičiūtė. Tai ji perdavė raktą, kurį gavo iš G. Kontenio, pareigūnui Tomui ir paėmė iš jo pinigus. Ji nubausta laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlyginamai išdirbti 100 valandų prižiūrint ligonius ar neįgaliuosius.
Užšifruoti pokalbiai
Teisiamųjų konspiracija neišgelbėjo. Tačiau tiek Tomas, tiek pokalbių klausęsi pareigūnai, tiek vėliau ir teisėjai turėjo išmanyti narkomanų žodinėlį ir iššifruoti tik tai grupuotei būdingus susitarimus. Vyrai žinojo, kad jų gali būti klausomasi todėl visuomet kalbėjo užuominomis. Jei reikėdavo ekstazio tablečių, telefonu sakydavo, kad reikia „rutulių“ arba „bumbulų“, arba „dangčių“. „Sniegas“ reiškė amfetamino miltelius. Kartais „bumbulais“ vadino ir pinigus.
Teisme buvo įrodyti tik tie faktai, kai narkotikai buvo parduoti pareigūnams. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad už nedidelius kiekus prekeiviai gavo gan dideles bausmes. Tačiau yra žinoma, kad vyrai narkotikus pardavinėjo ir kitiems. Pokalbių klausęsi pareigūnai ne kartą užfiksavo, kai buvo skambinama M. Urbonavičiui ir klausiama: „Gal turi pora šulinių dangtelių?“ Arba: „Čia pas mus „goliakas“, žiauriai reikia šešių „štukų“. Kitą kartą paskambino nenustatytas asmuo ir sako, kad „mikrobanginė nesprogo, džiovina gerai, užtenka pusės minutės“. Iš to pokalbio galima suprasti, kad Mindaugas kažkam pardavė kanapių, kurias šis džiovina mikrobangėje. Tokių pokalbių apie kanapes yra ne vienas. Kartą jis pats kažkam prisipažįsta apie laikomas kanapes, sako, kad tris augalus turi rūsyje ir „jei mentai surastų, gautų „červą“, nes tai jau platinimas“. Kitą kartą pats M. Urbonavičius skambina nenustatytam asmeniui ir prašo paskolinti pinigų ir suieškoti, kas nori pirkti „dūmų“. Kalbėdamas su G. Konteniu Mindaugas klausia, kaip kelionė. Į tai, G. Kontenis atsako, kad „tai neūžaugos ten, nieko įspūdingo, tik krūva prieskonių, bet efektas nuvylė“. Tai reikėtų suprasti, kad G. Kontenis kažkur buvo įsigyti narkotikų, tačiau jie netiko.
Į G. Kontenio telefoną irgi yra atėjusi ne viena žinutė, kad „reikia žvyro“ arba „sniego“, tačiau jo dažniausiai buvo prašoma „bumbulų“. Pats G. Kontenis siūlo kažkam pirkti „šarnyriukų“, teigia, kad verkiant reikia pingų. Kitą kartą Gediminas net 6 adresais pasiunčia žinutę, kad „20 bumbulų už 150. Tipo, gal kam reikia“. Po kurio laiko vėl keliems pasiunčiama žinutė, kad „norėjau pranešt, koroče, kad viskas normaliai, vėl turiu „bumbulų“.
Taigi, galima teigti, jog už grotų susodinti patyrę narkotikų (o gal ir ginklų?) prekeiviai.
Petras KURMELIS
