Kaip naują laidos sezoną pristatančiame anonse, taip ir gyvenime – daugiau nei 30 santuokos metų skaičiuojantys Vytaras ir Laisvė Radzevičiai yra visur ir visada kartu. Ir tuomet, kai mėgaujasi įvairiausiais fermos privalumais, ir tada, kai... ima tarpusavyje konkuruoti!
Pamatykite patys:
„Aš į Laisvės veiklas norėčiau visai nesikišti, bet būnu pritaikomas kaip darbinis mulas. Iškask tą, nunešk aną – gera viršininkė. Kitą vertus, man patinka, kai darome ką nors kartu. Įsižemini, išsipurvini, pamiršti klaviatūrą ar internetus su visais pasaulio rūpesčiais. Darbas kartu prie mėšlo krūvos nuima įtampas (šypsosi). O po to dar ateina džiaugsmas, kai išsiverdi savo bulvę ar pasipjaustai salotų. Net prieskonių nereikia“, – prasitaria Vytaras.
Anot V. Radzevičiaus, sodyboje veiklos užtenka kiekvienam šeimos nariui. O tiksliau, visi jie čia turi savų norų, darbų ir tikslų.
„Jei susimeta Laisvė ir Augustė, tai visada esu tarkuojamas dėl savo fantazijų ar sumanymų. Tokia kritikių gildija susidaro. Prišneka man visko, o aš nueinu ir padarau taip, kaip man reikia. Rimtai kalbant, gyvendamas ūkiškai, netgi tokiame ūkelyje kaip mano, turi daug ką išmanyti ir žinoti. Turi tvirtai stovėti ant žemės ir nieko nesibaidyti. Man regis, šeimoje visi tą jausmą įgavę. Tad kas ko imasi, tą ir padaro. Žvyro krūva pati kibirais nesusinešios. Ir, nori nenori, viskam reikia rasti laiko“, – pasakoja V. Radzevičius.
Kas Vytaro fermoje „dygs“ šiemet?
Vienos siužetinės linijos „Vytaro fermoje“ nėra. Todėl šalia daržininkystės, paukštininkystės, meistravimo, naudingų atradimų ir patarimų, labai rimta tema šį sezoną taps ir paskutinio nebaigto pastato įrengimas.
„Jis man kaip toks nemažas krislas akyje. Ir jau morališkai nebegaliu į jį žiūrėti. Atrodo toks apleistas! Taip, kaip ir turėtų atrodyti nebaigtas darbas. Todėl dabar šeimos taryboje priimtas sprendimas pastatą užbaigti ir įpūsti jam gyvybės. Tada jau tikrai galėsiu pasakyti – su statybomis baigta! Nors, kas ten žino... Kaip dainavo Johnas Lenonas, gyvenimas yra tai, kas atsitinka, kai tu jau esi užsiėmęs kurdamas planus“, – sako V. Radzevičius.
Tačiau Radzevičiai – ne vieninteliai sodybos gyventojai. Ne ką mažiau Vytarui svarbios ir čia pat gyvenimą kuriančios vištos.
„Per vasarą netekau poros dedeklių – dėl senatvės iškeliavo į vištų rojų. Bet gyvenimas vištidėje verda. Jau išleidau gaidį ir vištas kapstytis po daržą. Tai joms dabar kaip koks kurortas – prisikapsto visokių gardumynų. Kiaušinius deda gerai, planus vykdo. Net nereikia gamybinių susirinkimų daryti“, – kaip visuomet meiliai apie savo vištas pasakoja Vytaras.
Praėjusiuose laidos sezonuose jau spėjome įsitikinti, kad įvairius naujus fermos gyventojus V. Radzevičius šeimai neretai pateikdavo kaip staigmeną. Žmoną Laisvę tai nudžiugindavo ne visuomet, tačiau paskutinis Vytaro pirkinys tikrai paliks didelį įspūdį anūkams!
„Anūkai labai norėjo triušių. Jie dar nieko nežino, bet šiomis dienomis keli atkeliaus. Tai bus nauji gyventojai – man ir pačiam smalsu, kaip juos priims šeima bei šuo Sidas. Pastarojo personažo reakcija gal domina labiausiai. Tikiuosi, jis triušius priims kaip ožiukus ir žąsis, be komplikacijų“, – atvirauja jis.
Žinoma, kaip įprasta kulinarui, šiemet laidoje netrūks ir kulinarinių eksperimentų. Štai Vytaras pasakoja neseniai išbandęs alaus sriubą pagal XVI a. receptą. „Tik šią akimirką nemanau, kad kartosiu (šypsosi). Keisti tie praeities skoniai – nesulyginami su šiandienos virtuve“, – pripažįsta jis.
Kaip pasakoja žinomas kulinaras, vasara jam visgi yra grilinimo sezonas. Tiesa, virš žarijų užgimę skoniai Vytarą taip pat vis dar geba nustebinti.
„Pavyzdžiui, neseniai pas mane viešėjo čekas – nustebau, kad jis žino žvynabudes. Mes jas pravardžiuojame karbonadais: dažniausiai tiesiog apkepam pusryčiams su plaktu kiaušiniu. O čekas gi panaudojo alaus tešlą. Buvo labai skanu!“ – pasakoja V. Radzevičius.
Ko Vytaras kaime nedaro?
Šiandien Vytaras užtikrintai sako, kad visu šimtu procentų gyvena kaime – į miestą nuvažiuoja tik tuomet, kai prispaudžia reikalai, ar vyksta koks kultūrinis įvykis. Pirmiausia, ką Vytaras padaro atvykęs į miestą, tai pasivaikščioja Vilniaus senamiestyje. O grįžęs į kaimą visuomet skuba patikrinti savo vištų.
„Paradoksas: gimęs ir augęs Vilniuje, aš keikiuosi, kai man reikia išvažiuoti iš kaimo, ir džiūgauju į jį sugrįžęs. Nors ir viduryje nakties. Bet nežinau, ar taip bus visada. Esu permainingas kaip ši lietuviška vasara. Bet nesuku sau dėl to galvos. Gyvenu šiandien“, – pripažįsta jis.
Tiesa, V. Radzevičius savo fermoje – kitaip nei daugelis šiandien gamtoje – meditacija neužsiima.
„Skaitau apie tai ir nesuprantu, kaip kiti tai padaro. Mano galvoje nuolatos kaip bičių šeima dūzgia visokios mintys ir sumanymai. Kartais galvoju, kad reiktų pradėti viską iškart užsirašinėti, kad nepamirščiau. Galbūt kiek nurimti pavyksta tuomet, kai lieku vienas, klausau miško, žiūriu į paukščius ir gurkšnoju arbatą. Ypač anksti ryte ar temstant, kai į uodų medžioklę išskrenda šikšnosparniai. Tai – geriausios akimirkos“, – savo atradimais dalijasi jis.
Galbūt būtent todėl V. Radzevičius laukia ir rudens – juk būtent tada gamta atgimsta. „Po vasaros klegesių ir lėkimo, aš tikiuosi pilnatvės su liepsnojančiais medžiais ir rytinėm miglom. Ir baravykais, kurie patys žingsniuoja į kiemą“, – pokalbį baigdamas šypteli jis.
„Vytaro ferma“ – jau nuo rugsėjo tik per TV3!
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
