Paauglė ir jau mama: ne visuomet merginų vaikai būna neplanuoti, kai kurioms – tai pabėgimo kelias

Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto mokslininkė Vaida Tretjakova su kitų mokslininkų komanda atliko tyrimą, kurio metu kalbino vaikų susilaukusias paaugles, taip pat su jomis dirbančius socialinius darbuotojus bei mokytojus. Iš pokalbių matyti, kad vienais atvejais paaugliams trūksta informacijos apie lytiškumą, žmogaus kūną, kontracepciją, bet kitais atvejais jauname amžiuje pastojama siekiant kuo greičiau rasti gelbėtoją, sukurti savo šeimą ir pabėgti iš sudėtingos aplinkos. Fiksuotas ne vienas atvejis, kai vaikinai spaudžia jaunas merginas užsiimti seksu, nepaiso nėštumo grėsmės, tad tokiais atvejais galima kalbėti apie galios disbalansą, negebėjimą paisyti savo interesų ir nubrėžti ribų. 

TAIP PAT SKAITYKITE:

Lietuvos gyventojai liūdno sąrašo gale – sako „niekada negyvenome taip gerai“, bet ar tikrai?

Motinai gresia netekti 7-to vaiko: „Aš pati pripažįstu, kad esu ligonė“

Mama išklojo, ką jos 12-metei dukrai padarė veipinimas: turėtų žinoti visi

„Kai vykdėme tyrimą, mes fokusavomės į regioninius skirtumus, važiavome į regionus, kur paauglių gimstamumo rodikliai aukščiausi. Tai labiau kaimiškos savivaldybės, toliau nuo didžiųjų miestų. Merginos, su kuriomis kalbėjomės, nematė kitų galimybių išeiti iš savo artimiausios aplinkos. Jeigu tu gyveni disfunkcinėje aplinkoje, kiek yra galimybių gerai mokytis? Kaip tu gali susikaupti ir projektuoti savo ateitį, konstruoti ją per pasiekimus, mokyklos baigimą, planavimą stoti į universitetą? Tiesiog nėra tokių galimybių, nėra tokių svarstymų ir gaunasi, kad vienintelis kelias yra suaugti, gyventi suaugusiojo gyvenimą, tuo pačiu išeiti iš savo disfunkcinės šeimos bei kurti savo šeimą, galbūt sutikti vyrą, kuris užtikrintų gerovę, kaip tuo metu įsivaizduojama šeimos gerovė. Dalis atvejų buvo, kai merginos pačios norėjo susilaukti vaikų būdamos 17 metų. Jau norėjo kurti šeimą, mokykla nebedomino, tėvų šeimoje nebuvo gera situacija“, – interviu tv3.lt kalbėjo V. Tretjakova. 

Pagrindiniai interviu akcentai:

• Lietuvoje pastojančių paauglių skaičiai vis mažėja, tačiau vis tiek išlieka didesni nei Vakarų Europos ar Skandinavijos šalyse. Dauguma pastojusių paauglių Lietuvoje linkusios gimdyti, o ne nutraukti nėštumą.
• Pagrindinės priežastys, lemiančios didesnius skaičius nei Vakarų Europoje ar Skandinavijoje: pajamų bei socialinė-ekonominė nelygybė šalyje, ryškūs skirtumai tarp galimybių gyvenant mieste ir kaime, neišsamus lytinis švietimas arba jo nebuvimas, konservatyvios kultūrinės nuostatos visuomenėje, mąstysena „man taip nenutiks“. 
• Gyvenimo įgūdžių programos problemai spręsti nepakaks, nes dalis merginų vyro ar vaikino susiradimą, šeimos sukūrimą mato kaip pabėgimo kelią nuo smurto ar prastos padėties savo šeimoje. 
• Kai kada paauglės merginos nesuvokia potencialios prievartos elemento ar galios disbalanso: pavyzdžiui, vaikinai atsisako naudoti prezervatyvus, ragina nebijoti, yra kur kas vyresni, spaudžia dėl lytinių santykių. 
• Kai kuriais atvejais paaugliams trūksta žinių apie lytinius santykius, kontracepciją, bet ne visuomet: kartais žinios yra, bet tam tikrose situacijose jos lieka nepanaudotos, ypač jei tai susiję su alkoholio vartojimu. 
• Visuomenėje trūksta vaikinų atsakomybės akcentavimo, nes nėštumas ir teoriškai, ir praktiškai tampa merginos problema.
• Lietuvoje medikamentinis abortas leidžiamas iki 9 nėštumo savaičių, chirurginis – iki 12 nėštumo savaičių. Jeigu yra medicininės indikacijos, tada gydytojo sprendimu nėštumą galima nutraukti iki 22 nėštumo savaičių. Pacientė priimti sprendimą savarankiškai gali nuo 16 metų pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą. 

Kokioje situacijoje yra Lietuva su nepilnamečių nėštumų paplitimu lyginant su kitomis Europos šalimis? Kaip suprantu, padėtis nuosekliai gerėja, bet nėra tobula. Gal galėtume nusistatyti, kokioje situacijoje esame?

Kad būtų aiškiau, paaiškinsiu, kad paauglių nėštumai ir gimstamumas tarp paauglių yra dažnai painiojami, tai nėra tas pats. Kai lyginama tarptautiniu mastu dažniau žiūrima į gimstamumą, nes tai patikimesni duomenys. Paauglių kūdikių gimstamumo rodiklis nurodo vaikų, gimusių tūkstančiui 15-19 metų amžiaus merginų, skaičių. Tai toks labai aiškus rodiklis, patikimi duomenys.

O jei imtume paauglių nėštumus, tai prie gimusių kūdikių turėtume pridėti nutrauktus nėštumus arba nėštumus, pasibaigusius savaiminiu persileidimu, taip pat negyvagimius. Žinoma, yra informacija apie abortus, bet priklausomai nuo šalies reglamentavimo kai kur paauglės gali nusipirkti piliulę, pasidaryti medikamentinį abortą ir tai nebūtinai atsispindės statistikoje.

Lietuvoje rodikliai iš tiesų gerėja, tai yra vis mažiau vaikų gimsta paauglėms merginoms. Šiuo atveju kalbame apie gimstamumo rodiklį. Ir šis rodiklis ypatingai pagerėjo per pastaruosius kelerius metus. Tarkime, 2019 metais jis buvo 10 gimimų tūkstančiui 15-19 metų amžiaus paauglių, o 2022 metais – 6. Praktiškai krito per pusę.

Su kuo jūs tai siejate?

Tiksliai negaliu pasakyti, bet spėčiau, kad įtakos turėjo pandemijos laikotarpis, nes 2020, 2021, 2022 metai su tuo siejasi, buvo pereita į nuotolinį mokymą ir bendravimo intensyvumas buvo žymiai mažesnis. Iš tiesų dar reiktų palaukti porą metų ir įvertinti, ar tai ilgalaikė tendencija, ar vis tik kovido ir pokovidinis periodas, kai paaugliai nelabai galėjo bendrauti tarpusavyje.

Kodėl aš spėju, kad taip galėjo nutikti dėl pandemijos? Kai žiūriu kitų šalių duomenis apie tos pačios amžiaus grupės paauglių gimstamumą, tai daugelyje šalių rodikliai irgi sumažėjo būtent šiuo laikotarpiu. Taip pat iki šiol rodiklis Lietuvoje nė karto nebuvo taip stipriai sumažėjęs per tokį trumpą periodą.Taigi negaliu teigti, kad tai ilgalaikė tendencija.

Lietuvos atveju žmonės labai jautriai reaguoja, kai labai jauna paauglė susilaukia vaiko. Mes analizavome labai ilgo laikotarpio duomenis, praktiškai nuo 1959 metų. Bet jei žiūrėtume vien tik nepriklausomybės laikotarpį, tai nebuvo nė vienų metų, kad vaiko nebūtų susilaukusi nors viena 14-metė ar dar jaunesnė mergaitė. Kartais susilaukia vaiko viena keturiolikmetė, kartais – trys, 2018 metais vaiko buvo susilaukusi 13-metė. Tai, aišku, vienetiniai atvejai, bet vis tiek tas klausimas egzistuoja net ir tokioje jaunoje amžiaus grupėje.

Užsiminėte, kad tyrinėjote duomenis net nuo 1959 metų, tad norėjau paklausti, ar tuo metu tai irgi buvo problema, ar paauglės dažnai susilaukdavo vaikų?

Tai nebuvo problema ta prasme, kad tuo metu vaiko susilaukimo kalendorius moterims buvo jaunesniame amžiuje. Atkreiptinas dėmesys, kad į 15-19 metų amžiaus kategoriją patenka ir 18-metės ir 19-metės. Tai sovietmečiu po mokyklos moterims ištekėti, susilaukti vaiko buvo visiškai normali gyvenimo strategija. Todėl tas gimstamumas nebuvo laikomas kažkuo labai probleminiu. Bet jeigu kalbėtume apie jauniausias paaugles merginas, tai yra 15-17 metų, tai jų gimdymai visuomet buvo laikomi probleminiais. Jo augimas didžiausias buvo paskutiniais sovietmečio metais, maždaug nuo 1987 metų ir jau paskui nepriklausomybės laikotarpiu. Tuo ankstesniu laikotarpiu, nuo 1959 metų, šie rodikliai nebuvo aukšti, vaikų susilaukimas 15-17 metų – gana retas reiškinys. 

Įdomu, kodėl taip galėjo būti? Koks jūsų spėjimas? Gal dėl griežtesnės kontrolės, nes pati visuomenė buvo griežtai kontroliuojama ir vaikai šeimose tikriausiai irgi patyrė tam tikrą griežtą priežiūrą.

Na, sovietiniais metais nėštumą buvo galima nutraukti be didesnių problemų, net jaunesniame amžiuje nereikėdavo tėvų sutikimo, kiek žinau iš istorikų duomenų. Sovietmečio paauglių abortų duomenų neanalizavau, jie gal ir nebūtų labai patikimi, bet žinome, kad buvo tokia galimybė ir tas nėštumo nutraukimas buvo nemokamas.

Kaip yra su abortais paauglėms nepriklausomybės laikotarpiu. Iš duomenų matau, kad kiekvienais metais jų būna gana nemažai, visuomet virš šimto, ne taip seniai buvo keli šimtai.

Galbūt keli šimtai absoliučiais skaičiais atrodo daug, bet jei žiūrėtume procentaliai, tai Lietuvoje didžioji dauguma paauglių nėštumų baigiasi gimdymu. Pavyzdžiui, 2021 ir 2022 metais, atitinkamai 74 proc. ir 71 proc. nėštumų baigėsi vaiko susilaukimu. Praktiškai absoliuti dauguma paauglių merginų, jei jau pastoja, tai gimdo ir ši tendencija nesikeičia keletą pastarųjų dešimtmečių, pavyzdžiui, 2001-2002 metais 68-69 proc., paauglių nėštumų baigdavosi gimdymu.

Aš tai siečiau su kultūrinėmis nuostatomis. Kai mes kalbėjomės su paauglėmis, kurios susilaukė vaikų, taip pat su socialiniais darbuotojais, dirbančiais su probleminėmis šeimomis bei įsitraukiančiais į tokias situacijas, iš tikrųjų pas mus nuostatos yra pronatalistinės. Dauguma galvoja, kad geriau susilaukti vaiko ir kaip nors gyvenimo eigoje vis tiek užaugins. O abortas, nėštumo nutraukimas traktuojamas kaip kažkas baisaus, kažkas, dėl ko paskui būtinai gailėsiesi, taip pat siejamas su nevaisingumu ateityje. Neretai ir pačios paauglės turi tokias nuostatas. Negalima sakyti, kad jas kažkas būtinai priverčia gimdyti. Kadangi gyvename tokioje kultūroje, aplinka taip mano, tai natūraliai jos persiima tokiomis nuostatomis.

Aišku, gali būti kitokių atvejų. Mūsų tyrime buvo atvejis, kai paauglė norėjo nutraukti nėštumą, bet mama nepritarė, o norint nutraukti nėštumą, kai paauglė jaunesnė nei 16 metų, reikia tėvų sutikimo.

Norėčiau pereiti prie klausimo, kaip paauglių pastojimai koreliuoja su pajamų nelygybe, socialinėmis problemomis, ekonominiu šalies išsivystymu. Bendrai yra manoma, kad šalims vystantis, gerėjant ekonominei situacijai, gimstamumas tarp paauglių iš esmės natūraliai mažėja.

Šalyse gerėjant ekonominei situacijai apskritai gimstamumas linkęs mažėti, atsiranda kiti žmonių poreikiai, aukšto ekonominio išsivystymo šalyse užauginti vaiką tampa sunkiau ir brangiau.

Ir su paauglių gimstamumo rodikliais matome, kad didžiausias gimstamumas yra Afrikos šalyse, Lotynų Amerikos šalyse, o Europoje jie sąlyginai mažesni. Bet yra tyrimai, kurie rodo, kad jeigu pačioje šalyje didelis nelygybės mastas, tai toje šalyje, tikėtina, bus didesni paauglių gimstamumo rodikliai. Kaip pavyzdys pateikiamos Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios išsiskiria gana aukštais paauglių gimstamumo rodikliais, nors tai aukšto išsivystymo šalis. Viena iš priežasčių, mokslininkų nuomone, labai didelė socialinė nelygybė.

Jei kalbėtume apie Europą, tai vieni didžiausių paauglių gimstamumo rodiklių yra Bulgarijoje ir Rumunijoje. Tarkime, jeigu Lietuvoje 2021 metais buvo 6,6, tuo metu Bulgarijoje buvo 36,5, tai yra gerokai aukštesnis. Kai Norvegijoje – 1,7, Švedijoje – 2,4. Skandinavijos ir Vakarų Europos valstybėse paauglių gimstamumo rodikliai yra gerokai mažesni nei Lietuvoje, bet jei paimtume tas šalis, kurios prasčiau išsivysčiusios, tai ten rodikliai daug aukštesni.

Bet socialinė-ekonominė lygybė yra vienas iš veiksnių, jų yra ir daugiau. Mokslininkai taip pat mini bendrą kultūrą bei požiūrį į seksualinius santykius. Pavyzdžiui, šalyse, kur manoma, jog seksualiniai santykiai tarp paauglių yra tikėtini, jie nėra stigmatizuojami, tai jose paauglių gimstamumo rodikliai yra mažesni, nes paaugliai nebijo kalbėtis su suaugusiais, taip pat egzistuoja adekvatus lytinis švietimas ir jeigu kažkas nutinka, paaugliai gali anksčiau kreiptis pagalbos, gali nutraukti nėštumą, nebūtinai gimdo.

Yra šalių, pavyzdžiui, Skandinavijos ir Vakarų šalys, kur ta kultūra laisvesnė. Visų pirma, tokiose šalyse užtikrinamas pilnavertis lytinis švietimas mokyklose, kai kuriose šalyse subsidijuojama kontracepcija, tas prieinamumas prie kontracepcijos yra paprastesnis, nereikia tėvų sutikimo, jei norima nutraukti nėštumą. Vienas iš tokių svarbesnių veiksnių, tai reprodukcinės sveikatos paslaugų prieinamumo užtikrinimas.

Jūs šiek tiek užsiminėte apie bendrą kultūros ar nuostatų poveikį, bet kiek apskritai kultūra lemia, jog paauglių gimstamo rodikliai bus dideli. Paminėjote Rumuniją ir Bulgariją, o šiose šalyse gyvena didelės romų bendruomenės. Romų bendruomenėse nėra neįprasta mergaitėms gana anksti ištekėti ir susilaukti vaikų.

Manau, kad tai tikrai susiję. Kai peržvelgiau naujausius duomenis, tai šalys, kur paauglių gimstamumo rodikliai pandemijos laikotarpiu ir po jo nesumažėjo arba sumažėjo nežymiai, yra Bulgarija, Rumunija, Vengrija, o būtent šiose šalyse gyvena nemažos romų bendruomenės. Kadangi romų vaikai gana anksti iškrenta iš formalios švietimo sistemos, spėčiau, kad pandeminio laikotarpio suvaržymai neturėjo didelės įtakos jų tarpusavio bendravimo dažnumui. Tai yra hipotezė, reiktų detalesnių tyrimų.

Bet tautinis elementas turi įtakos. Jeigu kalbėtume apie Lietuvą, tai mes pastebėjome, kad aukšti rodikliai yra kai kuriose Lietuvos savivaldybėse. Viena iš tų savivaldybių yra Šalčininkų. Šiuo atveju irgi galima kelti hipotezę, kad tai susiję su tuo, jog ten gyvena didelė dalis lenkų tautybės žmonių. Gali būti, kad mokyklose nėra informacijos apie lytinį švietimą.

Nors mes turėjome mokyklose kompromisinę Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programą, formaliai ji buvo, pagal ją reikėjo informuoti apie kontracepciją, bet praktikoje, kai mes kalbėdavomės su mokytojais, tai nuo kiekvieno mokytojo priklausydavo, ką jis nuspręsdavo kalbėti. Nebuvo institucinės atsakomybės.

Pavyzdžiui, mes turėjome atvejų, kai vienoje mokykloje kalbindavome kelis mokytojus, tarkime, biologijos ir etikos – pagrindinių pamokų, kur jau būtų erdvės kalbėti apie lytiškumą. Bet vienas mokytojas nežino, ką kitas mokytojas pasakoja savo pamokose. Etikos mokytoja sako, aš tikrai apie kontracepciją nekalbu, nes apie tai kalba biologijos mokytoja, o biologijos mokytoja sako, oi ne aš tikrai apie kontracepciją nekalbu, kalbu apie tai, kaip blogai yra nutraukti nėštumą, ir rodau filmus, kaip vyksta nėštumo nutraukimas ir kaip tai baisu. Labai daug laisvės buvo palikta pačiam mokytojui, nebuvo metodinės medžiagos, dauguma mokytojų būdavo pasimetę, kaip visa tai įtraukti. Ir tuomet kiekvienas informaciją pateikdavo pagal savo supratimą ir savo vertybinę skalę.

Galima kelti hipotezę, kad tokiose savivaldybėse, kaip Šalčininkų, apie kontracepciją nebuvo kalbama arba tokių pamokų išvis nebuvo, galbūt ten stipresnės pronatalistinės, prieš abortus nuostatos.

Kaip dažnai galima įtarti, kad ankstyvi nėštumai susiję su prievarta?

Čia iš tikrųjų gana sudėtingas klausimas, nes bent jau mūsų tyrime net tais atvejais, kai vyras būdavo daug vyresnis, pavyzdžiui, dešimčia metų, tai merginos pačios to netraktuodavo kaip prievartos, nors, aš manyčiau, kad kai yra toks didelis amžiaus skirtumas, tai tikrai nėra lygiaverčiai santykiai, yra galios disbalansas. Aišku, galios disbalansas gali susiformuoti ne tik skirtingos amžiaus poroje, abu gali būti ir panašaus amžiaus, bet kartais vyras daro spaudimą merginai. Tai tokia jautri sritis.

Minėjote atvejį iš tyrimo, kai paauglė susilaukė vaiko nuo vyriškio, kuris buvo daug vyresnis. Gal galite plačiau papasakoti, kaip nutiko, kad mergina anksti pastojo.

Toje poroje vyras buvo vyresnis apie 10 metų, o mergina buvo 17-metė. Bet kai ji pastojo, jie susituokė. Jau interviu metu jie gyveno kaip šeima. Pati mergina buvo iš socialiai pažeidžiamos aplinkos, probleminės šeimos, tai ji jautėsi labai laiminga, nes galėjo pabėgti iš savo šeimos. Taigi situacija labai dviprasmiška.

Kai vykdėme tyrimą, mes fokusavomės į regioninius skirtumus, važiavome į regionus, kur paauglių gimstamumo rodikliai aukščiausi. Tai labiau kaimiškos savivaldybės, toliau nuo didžiųjų miestų. Merginos, su kuriomis kalbėjomės, nematė kitų galimybių išeiti iš savo artimiausios aplinkos. Jeigu tu gyveni disfunkcinėje aplinkoje, kiek yra galimybių gerai mokytis? Kaip tu gali susikaupti ir projektuoti savo ateitį, konstruoti ją per pasiekimus, mokyklos baigimą, planavimą stoti į universitetą? Tiesiog nėra tokių galimybių, nėra tokių svarstymų ir gaunasi, kad vienintelis kelias yra suaugti, gyventi suaugusiojo gyvenimą, tuo pačiu išeiti iš savo disfunkcinės šeimos bei kurti savo šeimą, galbūt sutikti vyrą, kuris užtikrintų gerovę, kaip tuo metu įsivaizduojama šeimos gerovė. Dalis atvejų buvo, kai merginos pačios norėjo susilaukti vaikų būdamos 17 metų. Jau norėjo kurti šeimą, mokykla nebedomino, tėvų šeimoje nebuvo gera situacija.

Suprantu, kad savo šeimos kūrimas ir gelbėtojo suradimas tais atvejais suvoktas kaip kelias į geresnį gyvenimą?

Taip. Ir čia yra ta kita medalio pusė. Mes kalbame apie lytinį švietimą ir kad jis tikrai svarbus. Aš irgi manau, kad tai svarbi dedamoji, bet tai nėra dalykas, kuris išspręs šį klausimą pilnai. Nes kita dedamoji yra mūsų jau aptarta socialinė-ekonominė nelygybė ir čia jau ne lytinio švietimo klausimas, o tiesiog galimybių nematymas gyventi kitaip.

Tuomet pereikime prie Gyvenimo įgūdžių programos, kuri Lietuvoje buvo sutikta nevienareikšmiškai ir kurioje, be kitų naudingų dalykų, yra šiek tiek mokoma apie lytiškumą, kūną, seksualumą, kontracepciją. Aš suprantu, kad, jūsų požiūriu, tai neveiks 100 procentų. Galbūt pagelbės apsaugoti nuo nėštumo tuos paauglius, kurie eksperimentuoja, bet niekaip nepagelbės tais atvejais, kai mergaitės nori susilaukti vaikų jauname amžiuje tikėdamosi, kad tai padės pabėgti iš savo šeimos.

Taip, aš nemanau, kad programa paveiktų tą dalį paauglių. Aišku, čia galima svarstyti. Gyvenimo įgūdžių programa yra kur kas platesnė, ten kalbama ir apie seksualinę prievartą, kas yra sutikimas lytiniams santykiams, o ši dalis irgi yra svarbi. Jeigu tai būtų tinkamai pristatoma, galbūt atsirastų daugiau tokio suvokimo apie santykius tiek pas merginas, tiek pas vaikinus. Kas yra sutikimas, kas yra santykiai apskritai – tai gal... Bet apskritai sunku pasakyti, kokia dalis paauglių eksperimentuoja, kokia dalis nori susilaukti vaikų, kokia nenori. Mes turime statistinius duomenis apie gimstamumą, o reprezentatyvių tyrimų, kur būtų klausiama, ar norėjote susilaukti vaiko tokio amžiaus, nėra, bent jau mano žiniomis.

Lietuvoje socialinė nelygybė gana nemenka, daug kalbama apie regionų ir miestų skirtumus. Tai nelygybė yra gana didelė. Iš kito tyrimo prisimenu, kad pagal tai netgi skiriasi, kaip paaugliai planuoja ateitį. Miestuose gyvenantys paaugliai planuoja, kad stos į universitetą, kuris galbūt netgi yra tame pačiame mieste, o paaugliai iš atokesnių vietovių galvoja apie profesinę mokyklą, kurioje būtų įgyjama profesija, ar kolegiją, kuri būtų netoli, nes važiuoti gyventi didmiestyje yra didelės išlaidos. Tiesiog tos aspiracijos mieste ir kaime yra kitokios, kaime jos mažesnės.

Kaip paaiškinti paradoksą, kai tiek informacijos aplinkui, internete, bet dalis jaunų žmonių nežino, kad seksualiniai santykiai gali baigtis nėštumu? Arba kad mergina gali nežinoti, jog laukiasi, nors atrodo normalu tikėtis, kad jeigu nevartoji ar nenaudoji kontraceptinių priemonių, tai gali baigtis nėštumu?

Pradėkime nuo to, kad žmonės yra racionalios būtybės, bet jie nebūtinai elgiasi racionaliai. O jeigu kalbėtume apie kontracepciją, tai gali būti kad konkrečios žinios nebus pritaikytos dėl įvairiausių aplinkybių. Tarkime, mūsų interviu buvo atvejų, kai seksualiniai santykiai buvo susiję su alkoholio vartojimu. Tada tas sprendimų priėmimo procesas yra kitoks. Labai priklauso nuo konteksto, kur tai vyksta, kaip vyksta. Buvo situacijų iš mūsų tyrimo, kai merginos pasitikėjo savo vaikinu, kuris sakė, čia tikrai nieko nebus, nesijaudink, aš pasirūpinsiu, taip indikuojant, kad greičiausiai buvo sutarta naudoti nutrauktą lytinį aktą, o tai nėra efektyvi kontraceptinė priemonė. Tai taip atrodo, kad žmonės žino ir racionaliai elgiasi, bet tokiose situacijose nebūtinai.

Taip pat yra galios santykių klausimas tarp merginos ir vaikino, merginos pasitiki vaikinais, vaikinai nenori naudoti prezervatyvo, merginos nevartoja piliulių ir tam reikia recepto, vadinasi, reikia eiti pas gydytoją, o ne kiekviena paauglė nori tą daryti. Todėl tikrai nemanyčiau, kad visi viską žino. Manau, kad ne visi viską žino, o net ir žinodami nebūtinai savo žiniomis vadovaujasi dėl įvairių aplinkybių.

Kiek reiktų investuoti į berniukų švietimą? Ne tik apie kūną, kontracepciją, bet ir apie tai, kad tėvas turi prisiimti atsakomybę už vaiką, mokėti alimentus arba padėti išlaikyti vaiką, nesvarbu, kad nusprendžia negyventi su vaiko mama?

To tikrai labai reikėtų. Bet čia bendra problema netgi gimstamumo tyrimuose nuolat akcentuojamos moterys ir paauglės merginos. Ir tik visai neseniai atsirado nuostata, kad tai nėra tik moterų ir mergaičių problema. Ir interviu mes susidurdavome, kad vaikinai kartais nepripažįsta savo tėvystės arba dirba nelegaliai, kad nereiktų mokėti alimentų. Tai yra atsakomybės neprisiėmimas. O kai vyras nepripažįsta tėvystės, kelias įrodyti ją yra gana sunkus: mergina turi kreiptis į teismą, kad tėvystė būtų nustatyta, ir jei vyras nemoka alimentų, tada valstybė moka vaiko išlaikymo išmoką, bet tam, kad tai įvyktų, būtina nustatyti tėvystę. Tai gana sudėtinga sistema merginoms naviguoti. Taigi tikrai turėtų būti daugiau akcento į vaikinus, berniukus, kad tai ir jų atsakomybė.