Ne itin sėkmingas populisto Geerto Wilderso pasirodymas Nyderlandų rinkimuose suteikė impulsą viso politinio spektro tradicinėms partijoms Europoje. Tačiau jis veikiausiai neužgesins antiimigracinių nuotaikų ir antipatijos isteblišmentui, apėmusių Senąjį žemyną.
Nyderlandų premjeras Markas Rutte, penkerius metus vykdęs griežtą fiskalinę politiką, laimėjo įtemptą rinkimų kovą prieš G.Wildersą. Šio karštakošio parlamentaro nuolatiniai žodiniai išpuoliai prieš visa, kas musulmoniška, ir pagieža Europos Sąjungos atžvilgiu nepadėjo jam pasiekti persilaužimo, kurį daugelis laikė beveik garantuotu.
Po praėjusių metų laimėjimų Didžiojoje Britanijoje bei Jungtinėse Valstijose ir pastarosios nesėkmės Nyderlanduose naujausias politinio gyvybingumo išbandymas populizmo lauks Prancūzijoje – ten jo deglą ateinantį mėnesį vyksiančiuose prezidento rinkimuose neš kraštutinių dešiniųjų Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen (Marin Le Pen).
Kai Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Bulgarijos rinkėjai šįmet eis prie balsadėžių, jie nebūtinai seks olandų pavyzdžiu. Akivaizdu, kad jų pasirinkimui didesnę reikšmę turės vidaus realijos, o ne tarptautinės problemos.
Dabar tokiems kandidatams, kaip M.Le Pen, svarbiausia – neprarasti pagreičio ir neiššvaistyti populiarumo, kurį jie pelnė aršiai kritikuodami imigrantus, politinį elitą ir europinę vienybę. Šios kandidatės žinia taip smarkiai rezonavo su visuomenėje tvyrančiomis nuotaikomis, kad M.Le Pen tikriausiai surinks daugiausiai balsų balandžio 23-iąją vyksiančiame pirmajame prezidento rinkimų ture. Vis dėlto kur kas mažiau tikėtina, kad jai pavyktų laimėti antrąjį rinkimų turą gegužės 7 dieną.
