Vilkyškių Johaneso Bobrovskio gimnazijoje ši savaitė prasidėjo slogiomis nuotaikomis, kurias pasėjo savaitgalį įvykusi nelaimė – nužudyta mylima pradinukų mokytoja. Su bendruomene dirba psichologai.
Jau antrą dieną iš mokykloje kabančio televizoriaus ekrane rodoma mokytojos nuotrauka, užfiksuota praėjusiais metais prie eglutės, kurioje ji šypsosi iškėlusi rankas. Prie nuotraukos – jautrūs žodžiai, mokyklos koridoriuje dega žvakelė.
„Matome ją jau antra diena tokią... Kitokią, negu buvo. Bet matome dar“, – jautriai sako mokyklos direktorė Rima Auštrienė.
Tragedija Vilkyškiuose sukrėtė bendruomenę
Nuo 2012 metų mokykloje dirbusios pradinukų mokytojos metodininkės trūks ne vienam – direktorė atvirai sako, kad sužinojus apie nelaimę ašaras liejo ne tik vaikai, bet ir suaugę.
„Jeigu psichologo pagalbos prireikė dabartiniams pirmokams, penktokams ir devintokams, tai, turbūt, viską pasako. Vakar upeliais liejosi ašaros tiek vaikams, tiek ir suaugusiems... Šiandieną esame kiek aprimę, laukiame, kol galės pašarvoti, kol galėsime palydėti į paskutinę kelionę. Bet tai ne tas žmogus, kad uždariau duris ir pamiršau...“, – sako direktorė.
Itin skaudžiai nelaimę išgyvena pirmokai, su kuriais mokytoja pradėjo dirbti šiemet. Direktorė neslepia – sunkiausia buvo ateiti į jų klasę ir kalbėtis apie įvykusią tragediją. Į klasę ji atsinešė angeliuko skulptūrėlę ir žvakę.
Pačią R. Auštrienę žinia apie tai, kas nutiko, pasiekė sekmadienio vakarą, apie 22.15 val. Jai paskambino nužudytosios pusseserė, mokykloje dirbanti virėja. „Verkti pradėjau tik penktą valandą ryto – buvo didžiulis šokas“, – atvirauja R. Auštrienė.
Prisimindama šviesaus atminimo velionę, moteris sunkiai renka žodžius – jos kartu dirbti pradėjo dar tada, kai Rimai buvo 21-eri, pirmiausia kartu dirbo darželyje, vėliau pagrindinėje mokykloje, o galiausiai – gimnazijoje.
„Taip ir keliavome abi apie 30 metų. Visą laiką aš ją tempiausi kartu kaip labai inovatyvų, darbštų žmogų, labai norėjau, kad ji būtų šalia“, – sako.
Nužudytą mokytoją prisimena šilčiausiais žodžiais
Pradinukų mokytoją Ritą pašnekovė vadina išskirtine, neeiline asmenybe, kurios visiems be galo trūks – labai paprasta, bet visa širdimi atsidavusi darbui ir veikloms:
„Tai mokytoja – vulkanas. Tai mokytoja, kupina kūrybiškumo. Ji įsteigė muziejų pati, pati savo rankomis surinko nendres, tvarkėsi. Rita buvo visokia, pagal situaciją. Ji buvo be galo atsakinga mokytoja, inovatyvi. <...>
Ji visą laiką stengėsi sukurti tokią aplinką, kad joje būtų gera visiems. Jeigu ruošdavo renginį, ji niekada neparuošdavo renginio tik tam, kad užsidėtų pliusą. Ji buvo labai gilus žmogus, tik labai blogai, kad per daug uždaras, užtat ta tragedija ir įvyko.“
Šiandien, žvelgdama atgal, mokyklos direktorė neslėpdama sako, kad kyla daugybė klausimų. Pavyzdžiui, kodėl visada vengdavo fotografuotis – ji buvo atsakinga už visų renginių akimirkų fiksavimą, socialinių tinklų paskyros administravimą, priklausė įvaizdžio grupei, bet pati visad vengdavo fotoaparato objektyvo.
„Kai reikėjo parinkti bent porą nuotraukų, dabar, kai pažiūri, supranti – ji pati save ignoruodavo kaip asmenį. Aš nežinau, kodėl... Dabar mes visi klausiame – kodėl?“, – svarsto ji.
Paskutiniu metu, kaip pastebi pašnekovė, ir mokytoja, ir visa bendruomenė buvo išsekusi, siekdami sukurti kuo geresnę bendruomenę.
Nužudytosios vyrą įvardija kaip tylenį
Apie asmeninį gyvenimą nužudyta moteris neatviravo ir visiškai niekada nepasakodavo mokyklos bendruomenei, nesiskųsdavo, juolab, kaip sako Rima, visada būdavo įdomesnių temų pokalbiams – vos spėdavo aptarti visas veiklas.
Ir paklausta apie nužudytosios vyrą, žuvusį avarijoje, R. Auštrienė sako per daug apie jį nežinanti – apie tai su Rita nekalbėdavo, o ir pats vyras nesiveldavo į kalbas.
„Atrodė, kad ten buvo viskas gerai, o kaip buvo iš tikrųjų... Jį galėčiau apibūdinti kaip tylenį, jis nenorėjo bendrauti, bet kalbu tik iš savo pozicijos. <...> Kad viskas iki tokios tragedijos prieis, nepagalvojome niekas“, – priduria.
Kol kas visi gyvena laukime, kas klausimų kol kas daugiau nei atsakymų, o pašnekovė neslepia – faktas, kad gyvenimas baigėsi taip, kelia didžiulį vidinį pyktį: „Kodėl jis taip pasielgė – nesuprantu...“
Direktorė atvirai sako, kad mokyklos koridoriuose skamba visokios kalbos, tad tenka vis rašyti laiškus elektroniniame dienyne neklausyti ir neinterpretuoti, reikia priimti faktą tokį, koks jis yra.
„Kaip ten atsitiko – tik jie abudu težino. Ekspertizė, žinoma, daugiau atskleis, bet dabar visos kalbos jau yra niekiniai dalykai, žmogaus nebėra“, – trumpai tarsteli.
Mokyklos direktorė pasidžiaugia, kad buvo greitai sureaguota į įvykusią tragediją ir mokykloje pradėjo dirbti psichologai, kurie teikia pagalbą, su mokiniais dirba ir socialinė pedagogė, mokytojai. Tačiau ji atvira – prireiks laiko, kol pavyks užsigydyti nelaimės paliktas žaizdas.
Vilkyškius sukrėtė tragedija
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad pareigūnus pirmiausia pasiekė žinia apie tragedija pasibaigusią avariją. Sekmadienį apie 21.29 val. kelyje Kaunas-Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda, vyras, gimęs 1959 m., vairuodamas automobilį „Chevrolet Captiva“, trenkėsi į pakelės medį.
Atvykus medikams buvo konstatuota mirtis. Pradėtas ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti.
Į įvykio vietą atvykę pareigūnai bandė susisiekti su žuvusiojo artimaisiais. Nepavykus prisiskambinti piliečio žmonai, policija apie 22.35 val. nuvyko į sutuoktinių namus Vilkyškių miestelyje.
Ten rastas mirusios moters (gim. 1965 m.) kūnas su daugybinėmis smurto žymėmis. Įtariamasis – vyras, žuvęs per eismo įvykį Pagėgių sav., lapkričio 19 d., apie 21.30 val. Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymo.
Kaip anksčiau naujienų portalui tv3.lt teigė Tauragės AVPK Komunikacijos poskyrio vyresnioji specialistė Lina Banienė, šeima buvo tvarkinga ir anksčiau policijai nebuvo žinoma.
Neatmetama versija, kad po kruvino konflikto vyras avariją galėjo sukelti pats. Tikslias įvykio aplinkybes atskleis tyrimas.
