Šioje ligoninėje Skubiosios pagalbos skyriuje dirbanti gydytoja Kastė Mateikaitė, „Facebook‘e“ geriau žinoma kaip „Kalnų gydytojos užrašų“ autorė, atvirai dalinasi apie mediko darbo kasdienybę.
„Šį savaitgalį iš gyvenimo savo noru pasitraukė mano kolega. Nebuvom gerai pažįstami.
Susitikdavome retai, tik budėjimų metu, kai reikėdavo pasikonsultuoti dėl neaiškaus paciento ar atsitiktinai apsilenkdavome ligoninės koridoriuose. Kaži, ar būčiau pastebėjusi, kad jo nebėra, jei nebūtų pasakę. Juk žmonės ateina ir išeina, migruoja, keičia darbovietes, galų gale miršta. Natūralu. Mes prie jų neprisirišame, todėl ir praradimai mažai jaudina.
Vis tik žinia apie savižudybę sukrėtė. Dar vienas gydytojas... Juk puikiai visi žinome, kad visame pasaulyje, visais laikais tarp medikų savižudybių pasitaiko daugiausia, lyginant su kitomis profesijomis. Ir tyliai sau skaičiuojame atvejus, statistikas, nieko nekeisdami, nedarydami. O ką galime padaryti? Įtampos ir streso darbe visada buvo ir bus daug. Pacientų skaičius tik didėja. Darbo krūvio mažėjimo tikėtis neverta. Dar daugiau, didėja reikalavimai gydytojams, medicinos personalui. Turi būti visad pastabus, atsakingas, sveikas ir besišypsantis, tikslus ir teisingas. Suklysti negali, net mažiausia klaida draudžiama. Be darbo, dar prisideda visokie socialiniai reikalavimai šeimoje, skolos už butus, automobilius.
Nenuostabu, kad prasideda depresijos, nerimo sutrikimai, kurie slepiami, su jais gyvenama ilgus metus niekam nepasakojant, neišsipasakojant. Juk esi gydytojas, negali sirgti. Kol galų gale nebelieka kitos išeities, kaip tik pasitraukti.
Ir negi toliau taip skaičiuosim tyliai tokius kolegų atvejus?
Štai čia noriu pasakyti ne, užteks. Turim apie tai garsiai kalbėti. Turim rūpintis vieni kitais, ne vien tik savo pacientais. Turim įdėmiau žiūrėti ir pamatyti savo kenčiančius kolegas. Turim atidžiau klausytis ir išgirsti savo kolegų pagalbos prašymus. Turim išdrįsti ištiesti ranką ir gal tiesiog draugiško apkabinimo užteks, kad kolega sugebėtų žengti dar vieną žingsnį šiuo sudėtingu gyvenimo keliu“, – savo įraše dėstė moteris.
Medikai ragino vieni kitus nelikti abejingais, pamatyti skausmą kito akyse, paskatinti kreiptis pagalbos.
„Psichologinė pagalba medicinos personalui Lietuvoje vis dar menkai prieinama, nors daugelyje pasaulio šalių gydytojai ir slaugytojai priskiriami aukštos rizikos grupei. Jau šiandien turime pradėti kurti į Žmogų orientuotą sveikatos sistemą. Pastarieji skaudūs įvykiai privalo tapti paskata sisteminiams pokyčiams. Iki tol kasdien rūpinkimės vieni kitais, pamatykime skausmą kolegos akyse ir išdrįskime jam padėti“, – tokiais žodžiais kolegas drąsino jaunieji gydytojai.
Psichologinės pagalbos telefonai:
