Visur buvo skelbiama, kad rusas pergalę šventė smaugimo veiksmu, bet viskas buvo žymiai sudėtingiau.
„Ne visi tą supras. Tai buvo žandikaulio laužymas. Visa jėga, spaudimas buvo nukreiptas į žandikaulį, o ne smaugimą. Kai tave smaugia, tu tiesiog gali netekti sąmonės. O kai laužo žandikaulį.. Ten kur nesulaužo dvasios, gali sulaužyti kaulus. Jis neturėjo kitų variantų, kaip tik pasiduoti.
Medžiojau jo kaklą. Bet šitą techniką esu įvaldęs treniruotėse, mes tuo užsiimame kasdien valandų valandomis. Jis gerai apsigynė nuo smaugimo, nuleisdanas smakrą, bet turbūt nesitikėjo, kad taip stipriai suimsiu jo žandikaulį“, – pergalę nušvietė Kh. Nurmagomedovas.
Jis kartu pasidalino istorija, kurios dar niekam nepasakojo. Pasirodo, prieš kovą 30-metis perėjo tikrą pragarą mesdamas svorį.
„Miegojau kaip užmuštas prieš kovą. Pasakysiu kodėl – nes prieš tai visą parą negalėjau užmigti. Lenktyniavau su svorio metimu ir tinkamu jį padariau tik likus septynioms valandos iki svėrimų.
Vėmiau, nors skrandis ir buvo tuščias. Labai blogai jaučiausi, bet niekam to nesakiau, nes jeigu būčiau pralaimėjęs, tai būtų skambėję kaip pasiteisinimas.
Galiausiai aš laimėjau ir dabar galiu pasakyti, kad buvo labai blogai, bet po svėrimų pavalgiau ir gerai pamiegojau“, – šypsojosi jis.
Dėl svorio metimo rusas buvo įsivėlęs į keletą nemalonių istorijų, kai nespėdavo jo numesti ir ilgai lauktos kovos būdavo atšaukiamos.
Tokiais ir dar sunkesniais momentais Kh. Nurmagomedovas visada atsimena svarbiausią dalyką. Tai ne pinigai ir čempiono diržai.
„Psichologija tokiose kovose yra labai svarbi ir net pasakysiu, kad svarbiausia. Tik po jos eina fiziniai sugebėjimai. Jeigu nesi psichologiškai pasiruošęs, tai fiziniai sugebėjimai tavęs neišgelbės.
Jeigu pasakyčiau, kad prieš kovas nesinervinu, tai meluočiau. Žinoma, kad nervinuosi. Tik pagalvokite, kiek žmonių visa tai stebi. Aš nesijaudinu dėl to, kad man kažkas nutiks, sulūš ar panašiai. Tą jau seniai esu perėjęs. Jaudinuosi, kad prastai pasirodysiu. Aš kaip vyras nenoriu pralaimėti. Kaip išlieku tvirtas? Su Dievo pagalba. Mes bet kada galime mirti. Man trisdešimt, praktiškai pusė mano gyvenimo jau prabėgo, o atrodo, kad viskas nutiko per dešimt sekundžių.
Kai mirsime, niekas neberūpės – diržai, titulai, pinigai. Liks tik geri darbai. Tai mane ramina“, – sakė atletas.
