Ekonominė krizė didina Europos Sąjungos plėtros oponentų skaičių. Šią savaitę Prancūzijos valstybės sekretorius Europos reikalams Briuno le Meras paragino nutraukti ES plėtrą, priėmus į šią organizaciją Vakarų Balkanų šalis.
Blogiausia, kad šis siūlymas skamba optimistiškai, palyginti su tuo, kaip realiai vyksta ES plėtros procesas. Kai kurios kitos šalys užsimena apie plėtros pristabdymą jau po Kroatijos prisijungimo.
Taip paliekamos už ribų kitos Vakarų Balkanų šalys ir Turkija, tačiau plėtros sustabdymas gali privesti prie nestabilumo ir skurdo didėjimo šiame regione.
ES narystės siekiančių šalių vis daugėja. Į 27 valstybių Bendrijos duris beldžiasi Makedonija, Turkija, Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Serbija, Juodkalnija ir Kosovas. Recesijos paveikta Islandija taip pat svarsto šią galimybę.
Narystės siekia ir buvusios Sovietų Sąjungos šalys: Ukraina ir Gruzija. Tačiau šiuo metu joms bus pasiūlyta dalyvauti tik regioninio bendradarbiavimo programoje. Kad ES imtų jas laikyti galimomis kandidatėmis, jos turi dar daug ką padaryti.
Ne taip seniai ES komisaras, atsakingas už plėtrą, Olli Rehnas išplatino ataskaitą, kurioje pateikiama informacija, kaip 2004 m. ES plėtra paveikė naujas ir senas ES valstybes nares.
Ataskaitoje teigiama, kad plėtra „gerokai išjudino ekonomiką ir leido pagerinti pragyvenimo standartus naujosiose valstybėse narėse, taip pasitarnaudama ir senosioms valstybėms narėms, kurioms atsivėrė naujos eksporto ir investavimo galimybės. Integracijos į didesnę vidaus rinką teikiami pranašumai padėjo sustiprinti visos Europos Sąjungos ekonomiką.“
Dėl plėtros proceso ES tapo viena didžiausių rinkų pasaulyje ir, žinoma, jėga, su kuria reikia skaitytis tarptautinei bendruomenei.
Plėtros procesas Rytų kryptimi
Nuo 1973 m., kai Jungtinė Karalystė, Airija ir Danija prisijungė prie tuometinės Europos Bendrijos, ES naujus narius priimdavo vidutiniškai kas aštuoneri metai. Ir tai daugiausiai buvo pagrinde ekonomiškai išsivysčiusios šalys (Suomija, Švedija).
2004-ųjų plėtra kartais pavadinama „didžiuoju sprogimu“, kai vienu metu ES išsiplėtė iki 10 naujų valstybių narių. 2007 m. buvo priimtos Bulgarija ir Rumunija.
Per pastarąjį dešimtmetį aktyvios, sparčiai augančios Rytų Europos šalys įnešė gyvybės į pamažu lėtėjančią ES ekonomiką.
Kaip rašoma Olli Rehno ataskaitoje, „naujosios valstybės narės vien savo skaičiumi ir dinamiškumu sustiprino ir kultūriškai praturtino ES... Ji (plėtra) sustiprino Europos saugumą, suteikdamas esminį stabilumo ramstį visame žemyne vykstant konfliktams ir neramumams.“
Iš kur kyla kliūtys plėtrai?
Tačiau dabar padėtis po truputį ima keistis. Vis dažniau pasigirsta kalbų, kad reikėtų pristabdyti tolesnės plėtros raidą. Tai galime pastebėti jau dabar.
Kita vertus, daugelis europiečių vis dar neatsigavo nuo paskutinės plėtros poveikio. Beveik vienu metu priimtos 12 naujų valstybių narių dar nespėjo visiškai integruotis į ES. Jos ekonomiškai vis dar per silpnos.
Tai gerai matosi šios krizės akivaizdoje. O kokios šalys beldžiasi į Bendrijos duris? Daugelis dabartinių kandidačių yra neturtingos ir ekonomiškai atsilikusios šalys.
Kai kurios jų turi sunkumų ir dėl suvereniteto statuso. Bosnijoje vis dar nėra sukurto valstybės mechanizmo ir daugiausiai šalis valdoma iš ES. Kosovo net nėra pripažinę visos dabartinės ES šalys.
Turkijos bijoma dėl ryškėjančių musulmoniškų bruožų ir dar todėl, kad ji taptų didžiausią pagal gyventojų skaičių šalimi, tai reiškia - turėtų stiprų balsą Europos Taryboje ir Europos Parlamente.
Todėl daugelis europiečių klausia savęs, ar jie norėtų matyti Turkiją ES nare? Turkijos priėmimui prieštarauja ir didžiosios ES šalys - Prancūzija ir Vokietija. Prancūzai iš viso rekomenduoja Turkijai pamiršti pilnateisę narystę ir pasitenkinti tik asocijuotos narės statusu.
Ekonominės krizės baubas
Iš dalies kalbos apie plėtros pristabdymą kilo dabartinės krizės metu. Nuogąstaujama, kad tolesnė plėtra gali atnešti dar didesnių ekonominių sunkumų.
Bijoma naujos pigios darbo jėgos srauto atsiradimo, kai patiems europiečiams tampa sunkų susirasti darbą, o bedarbių eilės ilgėja. Prie viso šito prisidėjo ir kai kurių šalių ekonominis nestabilumas, kuris matomas Latvijoje ar Vengrijoje.
Ambicijų žaidimai
Neseniai vykusiame užsienio reikalų ministrų susitikime Vokietija ir Nyderlandai užblokavo Juodkalnijos stojimo prašymą. Ir tai galime laikyti pirmuoju ženklu, kad plėtra pristabdoma.
Jei Juodkalnijai būtų pasisekę, tai taptų pagrindu Albanijai, Bosnijai ir Serbijai taip pat pateikti savo oficialius prašymus ir taip daryti spaudimą ES.
Tačiau išryškėjo ir kitas nerimą keliantis bruožas, kad kai kurios esančios ES valstybės narės plėtros procesą bando išnaudoti savo asmeniniams tikslams.
Ryškiausias pavyzdys - Slovėnijos ginčas su Kroatija dėl jūros pakrantės sienos.
Kroatija tikėjosi užbaigti stojimo derybas šiais metais, kad galėtų prisijungti prie ES 2010 m. Tačiau Slovėnija užblokavo tolesnes derybas, kol su Kroatija nebus išspręstas pasienio ginčas.
Abi šalys ginčijasi dėl nedidelio žemės lopinėlio ir jūros akvatorijos nuo 1991 metų. Politinė atmosfera tarp Liublianos ir Zagrebo tapo tokia įtempta, kad ES buvo priversta tapti šio ginčo tarpininke.
Graikija neleidžia Makedonijai pradėti stojimo derybų, nes nesutinka, kad ši šalis naudotų „Makedonijos“ pavadinimą, kurį graikai laiko savo paveldo dalimi.
Kipras bando blokuoti Turkijos derybas, taip tikėdamas įgauti didesnio politinio svorio tolesnėse taikos derybose dėl padalytos Kipro salos.
Tokie trumparegiški politiniai žaidimai kenkia stabilumui ir dirbtinai didiną nereikalingą įtampą atskiruose Europos regionuose.
Nuo to labiausiai nukentės silpniausios šalys ir žmonės ims nusivilti europietiškomis vertybėmis. Tai jau galime pastebėti Turkijoje, kurioje didėja musulmonų įtaka.
Germanas Kavalskis
