„Kaip jaustumėtės, jei jūsų septynių mėnesių kūdikiui vienoje gydymo įstaigoje būtų ne tik diagnozuotas plaučių uždegimas, bet ir įtariama kraujo liga, o kitoje paaiškėtų, jog mažylis sveikas?“ – klausė į redakciją užėjusi mama Loreta Masiulienė iš Kražių (Kelmės rajonas) su kūdikiu ant rankų.
Diagnozė išgąsdino
Mažyliui – aštuoni mėnesiai. Įsitaisęs ant mamos kelių vaikas smalsiai stebi naują aplinką. Kalbinamas šypsosi ir greitai įninka žaisti su raktų pakabukais. Šypsosi ir mama, nors prieš gerą mėnesį mažylio ligos įtarimai moterį buvo labai išgąsdinę.
„Viskas prasidėjo gegužės 3 dieną – jau iš anksto buvau įspėta, kad kai sūneliui sueis septyni mėnesiai, atvyktume į ambulatoriją, profilaktiškai patikrinti mažylio kraujo. Taip ir pasielgėme. Tačiau iš karto ambulatorijoje kilo sumaištis, kad labai prasti tyrimo rezultatai: žemas hemoglobinas, padaugėję leukocitų ir panašiai, reikia skubėti į Kelmę. Nustebau: kaip žvaliausias, smagiausias vaikas gali būti vos ne mirtinas ligonis? Tiesa, balandžio 12–14 dienomis vaikas karščiavo“, – pasakojo L. Masiulienė.
Tą pačią dieną mama su vaikeliu atvyko į Kelmę. Kraujo tyrimus atliko tuoj pat. Jie beveik nesiskyrė nuo atliktų ambulatorijoje. Padarius rentgeno nuotrauką, berniukui nustatytas ir plaučių uždegimas.
„Pečiais patraukiau, vyrui paskambinau. Svarstėme, – gal tik pati ligos pradžia? Vaikas neturėjo nei temperatūros, nei kosėjo“, – svarstė moteris.
Nerimas išsiveržė ašaromis
Vakare vaikelį paguldė į Kelmės ligoninę. Iškvietė gydytoją Stasį Lekšą.
„Gydytojas, išklausęs mano pasakojimą, kaip atsidūrėme ligoninėje, pradėjo tvirtinti, kad bėda didesnė. Tiesiai perklausiau: kokia ta bėda? O gydytojas suka ratais, vis apie blogą kraują kalba. Klausiausi ilgos gydytojo kalbos, kol neištvėrusi paklausiau, ar mano vaikui įtariamas kraujo vėžys?“ – pasakojo L. Masiulienė.
Moteriai staiga galvoje susijaukė visos mintys. Pasijuto tarytum krentanti į bedugnį šulinį. Nepatikėjo, jog taip greitai galima nustatyti tokią baisią ligą. Taip ir nuėjusi kaip nesavomis kojomis į palatą pas sūnelį.
„Gydytojas – iš paskos, ir vėl tą patį jau man su vyru kartojo. Pasėjo didžiulį nerimą“, – sakė moteris.
Vaikui buvo paskirtas gydymas. Kitą rytą vėl pasirodęs gydytojas, pasak moters, tikino, kad vaiko būklė tik blogėja.
„Suėmiau save į rankas. Negaliu nervintis, krūtimi dar sūnų maitinu. Po pietų gydytojas S. Lekšas į palatą atsinešė tyrimų lapą. Mosikuoja ir aiškina, jog aparatas šauktuką padėjęs čia ir čia, o kur – juodai pabraukta, vadinasi, tikras pavojus. Nebeišlaikiau, pradėjau verkti, klausti, ką mums dabar daryti? O kai visai įsiverkiau, išgirdau nuraminimą: o gal dar nieko tokio blogo vaikui nėra“, – sunkias valandas prisiminė mama.
Plaučių uždegimo neįžiūrėjo
Moteris labai nerimaudama su sūneliu vyko į Šiaulius, Moters ir vaiko kliniką.
„Nerimas pradėjo sklaidytis. Priimamajame medikai, vien pažiūrėję į vaiką beveik užtikrino, jog nieko blogo jam nėra. Vėliau net trys specialistai išstudijavo iš Kelmės atvežtą rentgeno nuotrauką ir jokio plaučių uždegimo nerado, o išgyti per porą dienų nuo šios ligos – neįmanoma, – pasakojo mama. – Dar kelis kartus sūneliui buvo suleisti antibiotikai, tačiau vėliau ir tų atsisakyta. Medikai man sakė, kad nėra jokio reikalo gydyti sveiką vaiką.“
Šiauliuose mažylis su mama išgulėjo kelias dienas. Berniukui buvo atlikti tyrimai. Iš pradžių kraujo tyrimai ir čia rodė leukocitų padidėjimą, išvykstant kraujas buvo kur kas geresnis. Mama pasakojo, kad, medikų žodžiais, prasti kraujo tyrimai galėjo būti dėl anksčiau patirto karščiavimo. Diagnozėje parašyta, kad vaikeliui – geležies stokos anemija – mažakraujystė.
Grįžusi iš Šiaulių, moteris nuvažiavo pas gydytoją S. Lekšą į Kelmę. „Paklausiau: „Ar jūs bent suprantate, ką mums teko išgyventi, iškęsti?“ Atsakė, kad jis tik komentavęs tyrimus, privalėjęs mane informuoti. Nė neatsiprašė“, – apgailestavo kražiškė.
„Šiaulių kraštui“ gydytojas Stasys Lekšas teigė, jog mažylio kraujo tyrimai buvo labai blogi.
„Nepasakyti to negalėjau. Mama buvo pasirašiusi ir sutikusi, kad jai apie vaiko sveikatos būklę būtų teikiama visa informacija. Mama norėjo žinoti viską, aš ir pasakiau taip, kaip yra. Reagavo ji, mano manymu, per jautriai. Rentgeno nuotraukos nemačiau, tačiau rentgenologai užrašė, jog vaikui – plaučių uždegimas“, – tvirtino gydytojas.
S. Lekšas dabar svarsto, ar tikrai reikėjo mamai viską sakyti, tačiau tuoj priduria: „Jei nebūčiau pasakęs, galėjo apkaltinti informacijos neteikimu. Dabar mama kaltina mane tik už išgąsdinimą. Aš nesijaučiu kaltas, neturiu už ką jos atsiprašyti. Per keturis gydytojo praktikos dešimtmečius taip nutiko pirmąsyk.“
Dalia KARPAVIČIENĖ
