Per savaitę aplankiau du netradicinius renginius netradicinėje aplinkoje. Iš pirmo žvilgsnio jie gali atrodyti labai skirtingi, bet tik turiniu, atliekama muzika. O suartina juos ta pati sena kaip žmonija tema, pasirinkta vieta ir forma, organizavimas. Bet apie viską iš eilės.
Pradėkime nuo pirmojo, kuris įvyko vasario 9 dieną seniausioje Vilniaus elektrinėje. Būtent ši vieta mane ir sudomino, na gal dar reklamoje patupdyta gražios (!) figūros pankė (?) su iškirpte iki užpakaliuko vidurio. Mėgstu sintetinės muzikos vakarėlius industrinėje aplinkoje, su malonumu prisimenu tokius vakarėlius Anglijoje, Italijoje, Vokietijoje, etc. Todėl apsidžiaugiau puikiu sumanymu pradėti stambesnio masto muzikiniams renginiams išnaudoti Vilniaus industrines erdves. Bet džiaugsmas išgaravo jau prie įėjimo, supratus, kad ta ilga lėtai judanti eilė prie -15°C yra ne prie bilietų, o su bilietais (beje, tokiam lygiui tikrai nepigiais, priminsiu, kad išankstiniai bilietai į Goldie su tokiom pačiom nuolaidom kainavo 15 litų). Atsiminus eiles per tragiškai suorganizuotą „Underworld“ koncertą mane apėmė nemaloni nuojauta. Šiaip ne taip prasibroviau prie praėjimą link įėjimo blokuojančių apsauginių. Paklausiau kodėl neįleidžia, bet įtikinamo atsakymo nesulaukiau (įėjus pasirodė, kad žmonių tokiai erdvei viduje ne tiek ir daug). Paprašiau pakviesti organizatorius, tada prisistatė kažkokia šalia stovėjusi fifutė, pretenzingu balseliu pasiskelbusi organizatore ir užsiėmė savo chebros įleidimu su pakvietimais ir be eilės.
Pagaliau įėjom ir mes. Erdvė įspūdinga, keliasdešimties metrų aukščio lubos, didžiuliai elektros gamybos ir paskirstymo agregatai, kopėčios, rūsiai, gražu. Bet visa kita atrodė liūdnai, prie rūbinės beviltiška eilė, baras padarytų gėdą net pankų vakarėliui, o tualetus organizatoriai, gal nenorėdami gadinti šito industrinio grožio, pastatė lauke ir eilėje prie jų šalo publika trumpais apdarais. Geriau įsižiūrėjęs į tą publiką supratau patekęs į naktigonę. Bent jau tuo galima būtų paaiškinti nesubrendėlišką organizaciją – piemenys daro party tokiems pat piemenims be fantazijos ir polėkio. Muzika grojo silpna, „videoinstaliacijos“ originalumu neblizgėjo, erdvės paskirstytos neracionaliai, nesijautė jokios panašiems renginiams būdingos atsipalaidavimo dvasios, užtat MTV vardas prie tokio formato puikiai tiko. Kas būtų pataisę padėtį? Dvigubai brangesni bilietai, jokių pakvietimų išrinktiesiems ir bent per pusę daugiau įdirbio (įčiulpio). Įvairiomis prasmėmis spindintį renginio pavadinimą „1 Gram of Eros“ geriausiai įvaizdino dvi pusnuogės mergytės, neatlaikiusios šalčio ir eilės ir lėkusios atsitūpti prie artimiausio rūsio.
Pasidomėjau renginio „cechu“, prisistatymas ambicingas: „naujai įkurta kultūrinių iniciatyvų organizacija, ateityje planuojanti užsiimti įvairių kultūrinių projektų - teatro, kino, muzikos ir kt. - įgyvendinimu ir šiuo metu aktyviai ieškanti naujos veiklos sričių bei galimybių“. Gerbiamieji, neužsiimkite įvairiais, neieškokite naujų, nereikia tos kiekybės, verčiau atkreipkite dėmesį į kokybę ir profesionalumą, kad ir kaip norisi tų greitų pinigėlių ir populiarumo.
Kitas renginys vadinosi „Meilės istorija tango ritmu“ ir vyko per seilėtų prisipažinimų ir girto galantiškumo šventę vasario 14 dieną. Gaila, kad taip sutapo, bet ko nepadarysi dėl meilės. Tango aš myliu senai ir labai, geriausiu praeitų metų koncertu (ir muzikiniu netikėtumu) Lietuvoje laikau įspūdingą „Gotan“ pasirodymą. Jų profesionalumu dar kartą įsitikinau po lietuviškos meilės istorijos tango ritmu.
Pirmiausiai – vieta. Nuo seno mėgstu Kotrynos bažnyčią ir džiaugiuosi, kad dabar čia ne meldžiamasi, o klausoma dažniausiai geros muzikos. Bet vis tiek šis pastatas lieka bažnyčia ir aistringas tango po šventųjų bei angelų skulptūrom tiesiog netinka, nesigirdi, nesižiūri, ne etiškai, o estetiškai. Eilių nebuvo išvengta ir čia, nors nepamenu nei vieno rimtosios muzikos koncerto (iš kelių šimtų), kuris vėluotų beveik pusvalandžiu. Žmonės į salę pradėti įleidinėti likus kelioms minutėms iki paskelbtos koncerto pradžios ir nors lauke nebuvo labai šalta, laukimas nenuteikė maloniai.
Programa buvo sudaryta gerai, atrinktos uždegančios melodijos, buvo ir instrumentalų, ir balso, ir šokio. Bet nėra lietuvių kraujyje tango, nėra aistros, karščio, fatališkumo. Iškalta, bet ne išjausta atrodo dirbtinai, nieko nepadarysi. Todėl nebuvo nei garsių ovacijų, nei dvasinio publikos palaikymo, būdingo tango ar flamenko renginiams. Ansamblis grojo tiksliai, bet neuždegančiai. Akordeonistės kalbos tarp melodijų skambėjo nenatūraliai ir juokingai. Įmitusios valstietiškos figūros šokėja ir susitaršiusios berniukiškos šukuosenos šokėjas geriau tiktų mėgėjiškam šokėjų vakarui. O Prudnikovaitės operinis balsas taip ir nesugebėjo harmoningai susilieti su ilgesingais dainų tekstais. Tiek atlikėjams, tiek publikai labiausiai priimtina buvo nelabai prašytam bisui atlikta sena, nuvalkiota ir su tango nieko bendra neturinti Little Willie John‘o „Fever“. Nenustebčiau išgirdęs, kad lietuviai prisidėjo prie bliuzo ir džiazo muzikos atsiradimo.
Suprantu, kad visiems norisi kaip geriau, bet juk ne visiems išeina kaip visada. Dirbkime dar atkakliau.
Ne komentarams – [email protected]
