Kancleris K. Adenaueris po karo suteikė darbą tokiems žmonėms kaip Friedrichas Karlas Vialonas – vienas iš Trečiojo reicho veikėjų.
Beveik trejus metus F. Vialonas buvo tipiškas „raštinės žudikas“, palaikęs biurokratinę Holokausto mašiną.
1942 m. jis buvo išsiųstas į nacių okupuotą Rygą, kur jo užduotis buvo konfiskuoti iš Baltijos valstybių viską, ką tik jo pavaldiniai galėjo surasti: papuošalus, batus, žieminius paltus, muzikos instrumentus, priverstinius darbininkus bei auksines plombas, išimtas iš nužudytų žydų burnų. Vieną tokią plomba jis liepė įdėti į savo sekretorės burną.
F. Vialonas šią užduotį vykdė su žiauriu kruopštumu: priverstinių žydų darbininkų skaičių regione jis padidino nuo 6 iki 13,8 tūkst., asmeniškai prižiūrėjo daiktų konfiskavimą namų kratų metu ir Salaspilio koncentracijos stovykloje.
Tačiau už šiuos nusikaltimus jis taip ir neatsakė. Priešingai – vos po penkerių metų pasibaigus karui jis buvo paskirtas Vakarų Vokietijos finansų ministerijos biudžeto departamento vadovu, rašoma „The Times“.
Po trejų metų kancleris K. Adenaueris paskyrė F. Vialoną savo biuro finansų ir ekonomikos skyriaus vadovu.
1966 m. jis išėjo į pensiją, gaudamas didelę valstybės tarnybos pensiją, o mirė 1990-ųjų pradžioje, praėjus penkiems mėnesiams po Berlyno sienos griūties.
Didžioji dalis personalo buvo nacių partijos nariai
Štutgarto universiteto istoriko Gunnaro Take‘o atlikta pirmoji sisteminga Vakarų Vokietijos kanclerio kanceliarijos personalo bylų analizė parodė, kad istorijos, panašios į F. Vialono, buvo itin dažnos ir beveik tapo norma 1950–1960 m.
Tyrimas atskleidė, kad iš 107 aukšto rango pareigūnų, dirbusių kanceliarijoje 1949–1970 m., 57 buvo per jauni, kad galėtų užimti įtakingas pareigas Trečiojo reicho laikais.
Iš likusiųjų 50 net 20 užėmė vidutinio ar aukšto rango postus Trečiajame reiche – nuo Vermachto ir Gestapo pareigūnų iki administracijos vadovų okupuotose teritorijose.
Dauguma jų, kaip ir F. Vialonas, priklausė nacių partijai.
Dar 27 buvo vadinamieji „konformistai“ – verslininkai, žemesnieji valdininkai ir akademikai, kurie rodė lojalumą režimui stodami į valdančiąją partiją ar kitas nacių organizacijas.
Tik trys valstybės tarnautojai aiškiai reiškė nepritarimą diktatūrai: du „vidiniai emigrantai“, privačiai kritikavę nacių ideologiją, bet neprisidėję prie opozicijos, ir Otto Lenzas, K. Adenauerio pirmasis štabo viršininkas, suimtas dėl ryšių su 1944 m. nesėkmingos operacijos „Valkirija“, kurios tikslas buvo nužudyti Adolfą Hitlerį, sąmokslininkais.
Kitaip tariant, 40 proc. K. Adenauerio personalo, kurie buvo pakankamai vyresni, kad darytų karjerą Trečiajame reiche, anksčiau buvo svarbūs nacių administracijos veikėjai, o net 94 proc. bent išoriškai buvo lojalūs A. Hitleriui.
Reikėjo pasikliauti tais, kurie mokėjo dirbti
Tai nebuvo atsitiktinumas. K. Adenaueris, valdęs Vakarų Vokietiją 1949–1963 m., atkakliai siekė įtvirtinti asmeninę kontrolę federalinėse institucijose.
Kartu su Hansu Globke – buvusiu Trečiojo reicho vidaus reikalų ministerijos pareigūnu, nuo 1953 m. tapusiu jo artimiausiu patikėtiniu – jis sukūrė lojalistų tinklą. Daugelis šių pareigūnų anksčiau buvo kilę karjeros laiptais nacių valdymo metais.
Kai politiniai oponentai kaltino K. Adenauerį dėl tokių paskyrimų, jis teisinosi, kad kito pasirinkimo neturėjo: norint atkurti veikiančią valstybę iš karo griuvėsių, reikėjo pasikliauti tais, kurie mokėjo dirbti, net jei jų praeitis buvo labai kompromituojanti.
Tačiau G. Take‘o tyrimai rodo ciniškesnį motyvą: archyvai liudija, jog H. Globke, K. Adenauerio palaikomas, aktyviai proteguodavo Trečiojo reicho laikų kolegas, skirdamas juos į postus mainais už informaciją ir paslaugas.
Šie pareigūnai buvo stulbinamai vienalytė grupė – daugiausia katalikai, viduriniosios klasės, socialiai konservatyvūs teisininkai, dažnai kilę iš Reino krašto, turėję juodų dėmių savo biografijose iki 1945 m.
Šios dėmės neretai buvo paslepiamos denacifikacijos metu, kai tinklo nariai vieni kitiems rašydavo vadinamuosius „Persil sertifikatus“ – klaidinančius liudijimus, jog jų rankos švarios nuo nacių nusikaltimų.
1969 m. buvo bandyta patraukti F. Vialoną baudžiamojon atsakomybėn, tačiau teismas nusprendė, kad nėra įrodymų, jog jis žinojo apie masines žudynes.
Adenaueris bandė užsitikrinti valdžią
G. Take‘as daro išvadą, kad K. Adenaueris ir H. Globke sąmoningai teikė pirmenybę buvusiems Trečiojo reicho pareigūnams, o ne mažiau kompromituotiems kandidatams – pavyzdžiui, valstybės tarnautojams, kurie po 1933 m. pasitraukė į „vidinę tremtį“, arba vokiečiams, dirbusiems britų ir amerikiečių okupacinėse administracijose.
Pasak G. Take‘o, K. Adenaueris nesiekė atkurti nacių ideologijos – jo tikslas buvo užsitikrinti valdžią metodais, dažnai peržengiančiais autoritarizmo ribas. Jis lygina K. Adenauerio Vakarų Vokietiją su šiandienine Viktoro Orbano vadovaujama Vengrija.
G. Take‘o teigimu, svarbų vaidmenį suvaidino „puiki ir tvirta“ šalies konstitucija, parengta padedant britų teisininkams, „ekonominis stebuklas“, prasidėjęs 1950-aisiais, bei „gilus palikimas“ iš ankstesnių demokratinių sukilimų 1848 ir 1918 m.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
