Lidija – kalmukės tremtinės dukra, taip ir nepažinojusi savo tėvo. Žinojo tik tai, kad jis lietuvis.
Nuo vaikystės kentusi savo tautiečių žeminimus, vėliau – grasinimus dėl opozicinės veiklos, artimos draugės žurnalistės tragediją ir vaiko netektį, Lidija nusprendė rimtai atsigręžti į savo šaknis.
Taip ji atsidūrė Vilniuje. „Ieškosiu adatos šieno kupetoje“, – lietuviškai išpyškino ji, kol fotografas darė jos nuotrauką.
Iš tremties – viena ir su vaiku
Lidijos istoriją pradedame atsigręždamos į skaudžius įvykius. 1943 m. SSRS likvidavo Rusijos pietuose esančią Kalmukijos Respubliką, o jos teritorijas išdalijo Astrachanės, Volgogrado ir kitiems didesniems rajonams.
1943 m. gruodžio 28 d., sovietai pradėjo Kalmukijos gyventojų trėmimus į Sibirą. Oficialias duomenimis, ištremta 120 tūkst. kalmukų. Tarp ištremtųjų buvo ir Lidijos mama Galina su šeima.
Galina kartu su savo artimaisiais buvo išvežta į Krasnojarsko kraštą, Užursko rajoną, Učumo kaimą. Tuo metu Galinai buvo 16 metų.
Skelbiama, kad tremtyje neišgyveno 67 tūkst. kalmukų. Nesulaukę laisvės mirė ir Galinos sesuo su broliu, kuriems buvo vos 16 metų.
1959 metais, kai tremtiniams buvo leista grįžti namo, Galina parvyko į Kalmukiją. Tiesa, ne viena – ji jau laukėsi Lidijos.
Kaimynai kalbėjo, kad tėvas lietuvis
Gimus Lidijai, namuose, o juolab viešumoje, kalbėti apie tremtį buvo tabu. Žmonės bijojo, kad tragedija gali pasikartoti.
Tačiau Lidijos šeimoje ne tik tremtis buvo uždrausta tema. Lidijos mama nekalbėjo ir apie mergaitės tėvą. Kiti kaimo gyventojai ją ir jos motiną pasmerkė, mat Lidijos mama laukėsi nesantuokinio vaiko, kas tais laikais buvo laikoma didžiule gėda.
Augdama Lidija nuolat girdėjo aplinkinių replikas. „Žmonės kalbėjo: „O, ji pavainikė, jos motina ją parsivežė iš Sibiro, mes nežinom net tėvo vardo“, – su ašaromis akyse prisimena kalmukė.
Tačiau kaimynai liežuvavo, kad Lidijos tėvas lietuvis. Lietuvą jai priminė dar viena akimirka.
„Per Naujųjų metų karnavalą vaikai apsirengdavo „broliškųjų“ Sovietų Sąjungos respublikų kostiumais. Mano mama mane aprengė lietuvaite“, – pasakoja Lidija.
Įtaria, kad tėvas turėjo kitą šeimą
Vėliau Lidija sužinojo, kad Učume, kur buvo ištremta jos šeima, kalmukai neretai gyveno kartu su lietuviais. Iš savo namų prievarta išvežti į Sibirą, jie turėjo glaustis pas vietinius gyventojus, kur visi spausdavosi vienuose namuose. Kaip Lidijai pasakojo tremtį išgyvenusi giminaitė, jei name buvo 3–4 kambariai, viename iš jų gyveno kalmukų šeima su vidutiniškai 7 vaikais, kitame – lietuvių šeima su maždaug 5 vaikais, o trečiame – namo šeimininkai su savo vaikais, seneliais.
Be to, kaime beveik nebuvo vienišų vaikinų. Dėl to Lidija įsitikinusi, kad jos tėtis prieš susipažindamas su mama jau turėjo šeimą. „Nežinau, kodėl, bet jaučiu, kad jis buvo vedęs vyras“, – sako ji.
Lidija taip pat atmetą versiją, kad tėvas galėjo būti iš kito kaimo.
„Učumą kontroliavo sovietai. Tremtiniais negalėjo išvykti į kitus kaimus pas sergančius ar mirusius savo artimuosius be komendanto leidimo. Kartais pareigūnai pasakydavo ne“, – teigia Lidija.
Dar vienas įrodymas, kad Lidija tikrai lietuvio dukra, – DNR testas, kuris moteriai parodė, kad jos venomis teka kalmukų, lietuvių, korėjiečių ir net suomių kraujas.
Be tremties vietos Lidija apie tėvą daugiau informacijos neturi. Nežino nė jo vardo. Todėl dar prieš koronaviruso pandemiją nusprendė jo pėdsakų ieškoti Lietuvoje.
„Jau buvau susikrovusi lagaminus, bet atėjo karantinas ir viskas“, – prisimena pašnekovė. Sustojęs pasaulis vis tiek neatbaidė Lidijos nuo minties tėvo ieškoti Lietuvoje, ir jau šių metų vasarą ji vaikščiojo Vilniaus gatvėmis ir muziejais, siekdama sužinoti daugiau apie savo šaknis.
„Žinau, tai labai sunku. Aš ieškau adatos šieno kupetoje. Bet aš tikiu stebuklais, žinau, kaip Dievas mane myli. Manau, dabar yra laikas rasti tėvą“, – teigia Lidija.
„Svarbu yra mano šaknys“
Kai kurie, sužinoję, kam ryžosi Lidija, klausė: o kas, jeigu ji ras gimines, bet jie jos išsižadės?
„Aš niekada nekaltinau savo mamos ir tėvo. Galbūt jie nusidėjėliai, bet aš jų nekaltinu, nes aš čia, gyva – aš esu žmogus! Aš tik kaltinu sovietų valdžią ir Staliną, kad viskas taip nutiko“ – kalba Lidija.
„Žiūrėkite, kaip Stalino režimas, sovietų deportacijos vis dar veikia mūsų gyvenimus. Jei pasižiūrėsite mano „TikTok“ paskyrą, matysite, kaip kiti komentuoja: „O, jūs graži, laiminga“. Jie mato, kaip aš keliauju: Meksika, Dominikos Respublika... Bet mano viduje vis dar daug skausmo, liūdesio“, – sako ji.
Lidija supranta, kad radus šeimą abiem pusėms tai būtų netikėtumas. Galbūt atsiradę giminaičiai sakytų, kad jų tėvas, dėdė ar senelis, kurį Lidija laiko savo tėvu, niekada neturėjo romano su kalmuke.
Lidija patikina – iš giminių Lietuvoje pinigų ar kitų gėrybių jai nereikia: „JAV mes gyvename gerai. Svarbu yra mano šaknys.“
Moteris teigia sumokėsianti ir už DNR testą, jei žmonės, kurie galėtų būti jos giminės, sutiktų.
„Kai kurie klausia: „Kam tau to reikia? Turi puikų gyvenimą JAV.“ Žmonės, kurie turi mamą ir tėtį, niekada nesupras. Esu sakiusi, kad mūsų stiprybė ateina iš šaknų. Bet aš neturiu šaknų, tik vieną šaką: tai aš, mano dukterys ir keturi anūkai. Nėra lietuviškosios dalies“, – teigia kalmukė.
Šiuo metu Lidija gyvena JAV ir turi dvi dukteris – Leną (Jeleną) ir Viktoriją. Abi medikės, ištekėjusios ir augina po du vaikus. Lidijos pirmagimė Marina mirė, kai šeima dar gyveno Kalmukijoje. 5 mėnesių mažylė susirgo, bet artimiausia ligoninė Rusijoje, kurioje ji galėjo sulaukti pagalbos, buvo per toli.
„Mano dukterys taip pat nori žinoti apie savo šaknis. Aš gailiuosi, kad nepaklausiau savo mamos, kas buvo mano tėvas. Giminė iš mamos pusės mirė, o tėčio pusė – tuščia. Todėl mano dukterys mane skatino atvažiuoti čia ir surasti jį“, – kalbėjo Lidija.
Artimųjų ieško knygoje
Atvykusi į Vilnių, Lidija pirmiausia aplankė Okupacijų ir laisvės kovų muziejų. Čia ji gavo knygą „Lietuvos gyventojai lageriuose ir tremtyje 1940–1958 m. Kasdienybės vaizdai“. Šioje knygoje – sąrašas lietuvių, kurie buvo ištremti į Sibirą. Pagal tremties vietą (Krasnojarsko kraštą, Užursko rajoną) Lidija ieško žmonių, kurie dar galėtų būti gyvi ir su jais ji galėtų susisiekti.
Problema ta, kad žmonės, gyvenę Užursko rajone, buvo nebūtinai Učume. Mat mažesnių kaimų šiame rajone buvo daugiau.
Kita bėda – pagal pavardes, kurias rado tremtinių knygoje, Lidija surado žmonių socialiniuose tinkluose, bet jie, panašu, nėra aktyvūs vartotojai.
Todėl Lidijai belieka tikėtis, kad kas nors iš galimai dar gyvų žmonių atsilieps ir patvirtins, ištremti jie buvo į Učumą ar kitur.
„Aš bandau. Ir tikiu, kad rasiu. O jei ir nerasiu, žinosiu, kad buvau čia, kvėpavau tuo pačiu oru, kaip ir mano tėvas, vaikščiojau Lietuvos žeme, buvau tarp lietuvių, valgiau cepelinus ir žemaičių blynus“, – šypsosi Lidija.
