„Savo filme koncentruojamės į KGB veiklą Lietuvoje paskutinį devintąjį sovietmečio dešimtmetį. Pagrindinė to priežastis yra istorinių temų kontekste retas ir išskirtinis šio dešimtmečio bruožas – gyvų žmonių atmintis. Klausomės, kalbamės su filmo liudininkais ir viliamės, kad mūsų ir jų filmas taps bendros – tautos, o kartu ir viso pasaulio – atminties dalimi. Kuriame šį filmą tikėdami, kad išjausti gyvų žmonių liudijimai taps įtaigesne pamoka ateities kartoms, kurioms norėtųsi palinkėti daugiau sąmoningumo ir taikos, nei turime mes, paraidžiui kartojantys visas istorijos vadovėliuose detaliai aprašytas klaidas“, – mintimis apie būsimą filmą ir jo kontekstą dalijasi filmo bendraautorė režisierė Virginija Vareikytė.
Vienas filmo herojų – kunigas Julius Sasnauskas – devintajame dešimtmetyje buvo hipis, norėjęs turėti ilgus plaukus, dėvėti džinsus, klausytis vakarietiškos muzikos. Paauglystėje užgimęs maištingas ryžtas kovoti už teisę būti savimi peraugo į bažnyčios pogrindyje vykdomą disidentinę veiklą. KGB tardymo izoliatoriuje Julius praleido vienerius metus, vėliau dar šešeri praėjo Sibire.
„Tas jausmas, jis buvo labai galingas – kovoti, deklaruoti savo laisvę, būti kitokiu. Bet, kita vertus, ir nebuvo kito pasirinkimo. Tai buvo vienintelė būsena, savijauta, kurią tuomet galėjai išgyventi. Ir jau po visko būta akimirkų, kai aš klausinėdavau savęs, galbūt kažkurioje vietoje reikėjo sustoti, galbūt nebūčiau sukėlęs tiek daug skausmo savo artimiesiems. Bet dabar, kuo ilgiau gyvenu, tuo geriau suvokiu tą gilią prasmę visų buvusių patirčių – tiek neigiamų, tiek teigiamų. Galiu tik pacituoti: „Tuo metu užsimezgė mano gražiausios draugystės, ir mano nuoširdžiausios maldos buvo sukalbėtos“, – savo patyrimais su filmo kūrėjais dalijasi kunigas Julius Sasnauskas.
