Iš Žemės orbitos šiaurinė Saudo Arabijos dykuma atrodo kaip begalinis oranžinių kopų sluoksnis. Tačiau naujoje NASA paskelbtoje nuotraukoje ryškiai žalių apskritimų grandinė staiga nutraukia šią monotoniją, žymėdama Džubos oazę. Apie tai rašo „ECOticias.com“.
Raštas yra toks geometriškai tikslus, kad beveik primena milžinišką meno projektą iš žemės ūkio kultūrų, tačiau iš tikrųjų jis pasakoja istoriją apie senovės ežerus, šiuolaikinę žemdirbystę ir vandens išteklių ateitį sausringuose regionuose.
Džubos oazė ir senovinis ežeras po kopomis
NASA Žemės observatorijos duomenimis, Džuba yra įsikūrusi seniai išnykusio ežero duburyje pačioje Nafudo dykumos širdyje, maždaug už 650 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Rijado. Šiandien buvęs ežero dugnas yra šimtais pėdų žemiau nei aplinkinė smėlio jūra ir driekiasi apie 20 kilometrų, sudarydamas natūralią įdubą ten, kur kažkada, esant drėgnesniam Arabijos klimatui, kaupdavosi vanduo.
Pažymima, kad vakariniame šio duburio pakraštyje iškyla Džabal Um Sinmanas – tamsus uolėtas masyvas, kurio dvi kupros primena poilsiaujantį kupranugarį. Jo masyvumas sutrikdo vyraujančius vakarų vėjus ir sukuria tai, ką NASA vadina apsauginiu „vėjo šešėliu“, neleidžiančiu judančioms kopoms užpustyti oazės.
Šis paprastas dykumos reljefo elementas yra viena iš priežasčių, kodėl žemdirbystė čia išliko ištisas kartas, tuo tarpu kiti regiono ežerai išdžiuvo ir išnyko.
Centrinė drėkinimo sistema ir iš kosmoso matomi žali apskritimai
Įdomu tai, kad patys apskritimai yra centrinės sukamosios drėkinimo sistemos rezultatas. Iš kosmoso kiekvienas drėkinamas laukas atrodo kaip beveik tobulas diskas, dažnai siekiantis apie kilometrą skersmens.
Gręžiniai maitinami iš giliųjų vandeningų sluoksnių, užpildytų vadinamuoju iškastiniu vandeniu, kuris po žeme susikaupė drėgnesniais periodais prieš dešimtis tūkstančių metų.
Su NASA dirbantys hidrologai šiuos požeminius vandenis apibūdina kaip faktiškai neatsinaujinančius dabartinio klimato sąlygomis ir apskaičiavo, kad jų siurbimas išliks ekonomiškai naudingas tik kelis dešimtmečius.
Iškastiniai požeminiai vandenys ir dykumų žemdirbystės ribos
Džuba yra ryškus pavyzdys, kaip technologijos gali išspausti derlių iš ekstremalių kraštovaizdžių, išgaunant labai senus vandenis.
Panašūs apvalūs ūkiai dabar sutinkami ir kitose Saudo Arabijos dalyse, paverčiant paslėptus vandeninguosius sluoksnius kviečiais, pašarais bei vaisiais regioninėms rinkoms ir, galiausiai, didinant ribotų išteklių pasiūlą.
UNESCO uolų piešiniai
Pažymima, kad ten esama ir gilesnio laiko mastelio pavyzdžių. Ant uolėtų Džabal Um Sinmano šlaitų rasta ne mažiau kaip 5500 užrašų ir 2000 gyvūnų atvaizdų, įskaitant kupranugarius, kalnų ožius ir šunis su pavadėliais. Tai dalis UNESCO pasaulio paveldo objekto, fiksuojančio žmogaus gyvenimą „žaliojoje Arabijoje“.
Tas pats baseinas, kuris kažkada traukė priešistorinius keliautojus, dabar yra aukštųjų technologijų žemdirbystės centras, kurį galite pamatyti savo nešiojamojo kompiuterio ekrane.
Praktiškai šis vaizdas primena, kad kiekvienas ryškiai žalias apskritimas smėlyje remiasi į ribotą požeminę „taupomąją sąskaitą“. Nuotolinis stebėjimas daro šiuos išteklių naudojimo procesus matomus laukas po lauko, tuo metu, kai daugelis sausringų regionų bando rasti pusiausvyrą tarp apsirūpinimo maistu ir ilgalaikio vandens saugumo.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
