Daugelis prisipažįsta naminukę gaminantys, tačiau leidimo nesikreipia, nes jį gavus tektų laikytis gausybės, jų teigimu, neįgyvendinamų reikalavimų. O kai kurie etnografai tvirtina, kad valdžia turėtų supaprastinti naminukės gamybos tvarką, nes tai – kultūrinio paveldo dalis. Priešingu atveju šio amato puoselėtojai gali visai išnykti.
Seimas palaimino naminukės savo reikmėms gamybą
Ilgus metus legaliai velnio lašų Lietuvoje niekas gaminti negalėjo. Tik pernai lapkritį po ilgų diskusijų Seimas jos gamybai uždegė žalią šviesą. Tiesa, ne visiems norintiems leista.
Tradicinius alkoholinius gėrimus galima gaminti kaimo turizmo sodybose, bet ne parduoti, o vaišinti svečius. Taip pat savo ar šeimos poreikiams. Ir norintys tai daryti privalo atitikti tam tikrus reikalavimus – naminukė turi būti gaminama specialiame sandėlyje, ne daugiau nei šimtas litrų per metus, ne stipresnė nei 65 laipsniai. Reikalavimų ir daugiau.
Vyresnės kartos naminukės gamintojai sako, kad įgyvendinti valdžios sugalvotas taisykles – tiesiog neįmanoma.
„Legalizavimas tai yra daug reikalavimų. Čia va, kaip sėdim mes apjuodę... Dėl savęs pasidarai, o paskui gali būti reikalavimai, sanepideminiai. Aišku, čia gal ir gerai, bet čia daug reikalų“, – pasipiktinimo neslėpė naminukę savo tikslams verdantis vyras.
Štai todėl, Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, Seimui leidus gaminti naminukę pagal numatytą tvarką, per metus nė vienas ūkininkas nesikreipė leidimo tai daryti.
Senjorai sako, kad jie paskutinė karta žinanti, kaip gaminanti naminukę. Jeigu ji nebus legalizuota, taip, kad sau galėtų gaminti kiekvienas galintis ir mokantis tai daryti supaprastintomis sąlygomis, naminukė, kaip tautinio paveldo gaminys, išvis išnyks.
„Čia man atrodo, kad dings šitas dalykas. Jaunimas kitoks dabar. Jeigu kas atsiras, tai toninis dalykas, – atviravo naminukės mėgėjas, motyvavęs, kodėl neperka degtinės iš parduotuvės. – Čia yra tik vanduo, grūdas, mielės. Viskas. Jokių priemaišų“.
Etninės kultūros tyrinėtojai šioms mintims iš dalies linkę pritarti. Naminukė ar Kurcinio ašaros, turėtų turėti vietą tautinio ir kulinarinio paveldo sąraše.
„Tai visiškai atitinka kulinarinio paveldo ir apibrėžimą, ir tautinio paveldo apibrėžimą. Tautinio paveldo sąrašuose egzistuoja, ir turim tokį truputėlį teisinį susikirtimą, kaip pagal vieną įstatymą tai paveldas, o pagal kitą – tai draudžiamas dalykas“, – pasakojo paveldo komunikacijos tyrinėtojas Rimvydas Laužikas.
Tiesa, senosios kultūros žinovai priduria, kad naminukės niekaip negalima lyginti su devynioliktame amžiuje pradėta gaminti vadinama vodka.
„Esame supainioti žodžiuose. Yra degtinė ir yra vodka. Degtinė gėrimas yra distiliuojamas iš kažkokios žaliavos, mūsų kraštuose tai grūdai, vėliau bulvės. Vodka tai devyniolikto amžiaus išradimas tai yra švarus spiritas, be kvapo, be spalvos, praskiestas vandeniu“, – aiškino R. Laužikas.
Etninės kultūros žinovai pastebi, kad senovėje kai kurios moterys puikiai išmanė, kaip sustiprinti vadinamuosius „velnio lašus“.
Dzūkijos–Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė pasakoja, jog kaimo moterys dažnai buvo gerai susipažinusios su vaistažolėmis ir jas naudojo stipriesiems gėrimams gardinti.
„Būdavo kaimo moterų, kurios išmanė vaistažoles ir įdėdavo tokių žolelių, kad vienu buteliuku galėdavo apsvaiginti daug vyrų“, – sako kultūrologė.
