Čia prieš keletą dienų ant FB mačiau keistą diskusiją, kur pagyvenusi, man amžiumi prilygstanti pagyvenusi priedurnė aiškino maždaug tokius kliedesius, (rašo tinklaraštininkas "Rokiškis Rabinovičius" , - balsas.lt): “taigi komunistai trėmė žmones į Sibirą, kur paskui vaikai mirdavo iš bado, todėl jau geriau nacistai, nes jau geriau būčiau sušaudyta su vaikais iškart, negu žiūrėčiau į savo iš bado mirštančius vaikus“.

Atvejai, panašūs į šitą durną bobą, yra simptomatiniai: tam tikra rūšis durnių paprasčiausiai negeba suvokti, kad vieni nusikaltėliai niekaip nepateisina kitų nusikaltėlių. Tiesiog kai kurių žmonių mąstymas yra toks primityvus, kad nieko sudėtingesnio, nei dviejų priešingų elementų sistema, jie nesupranta ir viskas – jai nacistai yra gerai. Ta pati priedurnė taip ir nesuprato, kur jos bėda. Ji beviltiška ir niekada nesupras, nes ji neturi smegenų.

Stebėtina, kad visokie durniai įsivaizduoja visiškai panašius komunistus ir nacius, kaip priešingybes, tačiau nesugeba suvokti, kad ir vieni, ir kiti buvo nusikaltėliški agresoriai, okupavę Lietuvą ir naikinę lietuvius. Kai kurie kiti irgi nesupras, tad tiesiog turėkime tai omeny. Kai kuriems žmonės tiesiog labai sunku suprasti, kad du nusikaltėliški režimai abu žudė lietuvius, abu okupavo Lietuvą, abu užsiiminėjo masinėmis žudynėmis, abu buvo iškrypėliškai nenormalūs. Kai žmogus visai nesiorientuoja, tai ir įsivaizdavimas būna kaip vištos: esą naciai buvo geri, nes kovojo prieš komunistus, arba atvirkščiai – komunistai buvo geri, nes kovojo prieš nacius. Suvokti, kad vieni banditai kovojo su kitais banditais – jiems per daug sunku.

Ir jau visai jiems sunku suvokti tai, kad žodžiai “patriotas”, “nacionalistas”, “šovinistas”, “fašistas” ir “nacistas” reiškia skirtingus dalykus. Jiems tai jau visai kažkokia magija. Dar blogiau, kad maždaug panašaus lygio tūpumu neretai pasižymi net kai kurie žurnalistai, kurie kartais įsivaizduoja, kad žodis “nacis” yra visiškas sinonimas žodžiui “nacionalistas”, žodis “patriotas” – sinonimas žodžiui “šovinistas” ir taip toliau.

Visai blogai, kad šitų žodžių pradeda neskirti dar ir visokie nacizmo priešininkai, taip suplakdami į vieną krūvą visus ką papuola. O dar jei prisiminsim, kad ir antifašistai kartais pasižymi tokia pat menka smegenine, kaip jau šito straipsnio pradžioje minėta bukagalvė pronacistinė višta, tai tada gaunasi dar prasčiau: tokie irgi pasižymi tokia pat buka logika, pagal kurią Josifas Stalinas yra jiems gėris, nes kovojo prieš Adolfą Hitlerį. Ir kadangi tie, kas komunistus vadina lervomis, yra prieš Staliną, tai vadinasi, kad visi tokie yra fašistai.

Po to, kai 1939 metais draugiškai pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo SSRS ir nacistinė Vokietija išsidalino Vidurio Europą, ir tie, ir anie ėmėsi veiksmų. Didžiausia bendra karinė operacija buvo nukreipta prieš Lenkiją. Tą baigę, komunistai ir naciai dar ir surengė bendrą paradą. Nuotraukoje - sovietų ir nacių karo vadai Semionas Krivošejinas (Семён Кривошеин) ir Heinzas Guderianas (Heinz Guderian). Šie du buvo tarpusavy pažįstami dar nuo 1929 metų, kai Guderianas lankėsi tankistų mokykloje Kazanėje - SSRS tuo metu draugiškai ruošė naciams ir tankistus, ir lakūnus, nes dėl Versalio sutarties pati Vokietija tam neturėjo galimybių.

Čia aš apibendrinsiu paprastai: durnumas neturi ideologinių barjerų. Idiotai būna visur, dargi tokie, kad kartais sunku net patikėti. Kas dar blogiau, visokios ideologijos idiotus traukia, nes ideologijos duoda gatavus teiginius, ten nereikia mąstyt. O kai nereikia mąstyt, tai idiotams labai patogu, nes jie visokiuose idiotizmuose atranda savo gyvenimo prasmę.

Tačiau yra ir kitokių žmonių, kurie smgenų turi daugiau, todėl gali suprasti truputį daugiau, nei ta minėta višta. Tai vat dėl tų truputį protingesnių, bet nesusigaudančių, aš ir pasistengsiu čia. Nes būtent dėl protingesnių aš pagalvojau, kad reikia užsiimti visiškai primityviu reikalu – tiesiog imti ir apšviesti apie kai kurias sąvokas ir kai kuriuos skirtumus tarp tų sąvokų. Kad būtų visiems aišku, kas ką reiškia.

Tai bus trumpas žodynėlis, kurį galėsit parodyti kam nors. Jis bus paprastas ir pritaikytas idiotams, kurie yra bent kažkiek protingesni už tą minėtą vištą. Tie, kurie šito žodynėlio nesupras – tai yra visiški dibilai.

Nacizmas, fašizmas, nacionalizmas ir kitos sąvokos

Taigi, kad nebūtų painiavos, žiūrėkim paprastai ir nesigilindami, tiesiog į tai, ką koksai žodis reiškia. Keli pirmieji žodžiai gal kažkam pasirodys nesvarbūs, bet juos žinoti būtina, nes jie leidžia išaiškinti, kas yra kas:

Autoritarizmas arba autoritarinis valdymas – tai kai yra vienas didis vadas viskam. Tarp autoritarinių valstybių ir buvo ir Tarpukario Lietuva, ir III Reichas, ir SSRS, ir Šiaurės Korėja, ir Baltarusija, ir dabartinė Rusija, ir Tailandas, ir visokios Viduramžiais gyvavusios karalystės – visur ten buvo koks nors didis vadas.

Kartais autoritarinėje valstybėje gali ir nebūti vieno vado, bet visvien būna koks nors autoritarinis organas. Pvz., SSRS po Nikitos Chruščiovo nuvertimo jau neliko tokių vadų, kurie būtų absoliutiniai, bet visvien liko autoritarinė sistema, kur vieną didį vadą pakeitė SSKP CK Politbiuras.

Daugelis klaidingai tapatina autoritarinius režimus su visokiomis ideologijomis, tačiau autoritarizmas būna labai įvairus – ir su ideologijomis, ir visiškai be jokių ideologijų. Tiesiog vienas vadas viskam ir taškas.

Kartais kokie nors buki nuopezos pradeda pezėti, kokia autoritarinė sistema yra dabar Lietuvoje. Tai čia panašiai, kaip kas nors sakytų, kad Lietuvoje valdo Ktulas ir driežažmogiai.

Diktatūra – tai, iš esmės, irgi autoritarizmas, tačiau jau labai piktas.

Diktatūros atveju tik cyptelk, kad valdžia bloga ar vadas kažką ne taip daro – ir jau gali pakliūti į kalėjimą. Trumpai tariant, demokratijos jokios ir valdžia niekaip nesileidžia kritikuojama. Skirtingai, nei pasakoja visokie raudonieji, Antano Smetonos valdomą Lietuvą tiktai labai sąlyginai, su išlygomis ir pritempinėjimais galima pavadinti diktatūra – laisvės ten buvo juntamai, o sodinami būdavo nebent labai jau pasireiškę ir valdžią nuversti bandantys komunistai. Užtat komunistai ir siunta, ir pasakoja, kad Antanas Smetona buvo šioks ar anoks. Visokie tolerantai labai mėgsta diktatūromis vadinti viską, ką papuola. Tai tiesiog skiriamasis jų bruožas – jiems net ir dabartinėje Lietuvoje yra diktatūra.

Totalitarizmas arba totalitarinis valdymas – tai kai valdžia kišasi į kiekvieną pirstelėjimą ir asmeninį žmonių gyvenimą, nes pagal valdžią žmogus tėra daiktas, kuriam reikia nurodyti, ką galvoti ir kaip gyventi.

Štai pavyzdžiui, kai kokie nors talibano veikėjai nutaria reguliuoti, kas yra šeima – tai jau yra totalitarinių užmojų požymis. Lygiai toks pat totalitarizmo požymis yra ir visokios keistos programos, kur kažkokie veikėjai sugalvoja diegti kokius nors gender lūpsus. Arba kokia nors LLRA susigalvoja įvesti privalomas religijos pamokas. Ir taip toliau.

Labai dažnai totalitarizmas eina kartu su kokiu nors fašizmu ar komunizmu, tačiau ne visada. Kaip pvz., kai kurie islamistiniai režimai būna aiškiai totalitariniai, tačiau kažkokių fašistinių ar komunistinių bruožų gali visai ir neturėti.

Labai dažnai totalitarizmas eina kartu su autoritarizmu, tačiau irgi ne visada: gali būti vienas vadas, bet nesikišti į šiaip žmonių gyvenimą. O retkarčiais gali būti ir taip, kad yra totalitarinė santvarka, bet vieno didžiojo vado nėra. Pvz., Tarpukario Lietuva buvo autoritarinė, nes buvo didis vadas Antanas Smetona, bet totalitarine tos santvarkos pavadinti nelabai gautųsi. Kitas pvz. – islamistai: kur tik jie valdo, ten visur totalitariniai režimai, bet kokio nors didžiojo vado jie neretai ir neturi.

Patriotizmas – tai tiesiog supratimas, kad mes gyvename vienoje valstybėje ir žiūrėdami bendrų tikslų galime pasiekti daug daugiau

Patriotizmas visai niekaip nesisieja su jokiomis diskriminacijomis. Netgi atvirkščiai: visuomenės skaldymas, skirstymas į priešiškas grupes ir visokios kovos – tai patriotizmo priešingybė, nes kai visi susipjauna, jokių bendrų tikslų pasiekti neįmanoma.

Patriotizmas nesisieja su kokia nors viena gyventojų grupe – Lietuvos patriotais gali taip pat sėkmingai būti ir lietuviai, ir žydai, ir lenkai, ir rusai, ir karaimai, ir baltarusiai, ir totoriai, ir ukrainiečiai, ir t.t.. Esminis kriterijus čia labai paprastas: vardan tos Lietuvos, t.y., vardan mūsų visų.

Reikia tik neužmiršti, kad kažkas, gyvenantis čia, gali būti visai ne Lietuvos patriotas. Būna kartais net ir neegzistuojančių valstybių patriotų – pvz., komunistai paprastai būna SSRS patriotai, o nacistai – III Reicho patriotai.

Socializmas – tai kai sakoma, kad kokį nors žmogų galima aukoti vardan visuomenės, net jei tas žmogus ir niekuo dėtas, nekaltas ir išvis ne į temą. Socializmas yra absurdas, nes jei blogai yra visuomenės nariams, tai visuomenei juo labiau negali būti gerai.

Visgi, kai kurie durniai nuprotėja ir pradeda kurti visokias visuomenės pertvarkymo teorijas. Bene pirmą tokią sukūrė kažkokie Prancūzijos revoliucionieriai, kurie paskui vardan visuomenės gerovės žmones tūkstančiais baržose skandino. Moteris ir vaikus – irgi. Nes juk nusispjaut į žmones, kai vardan kilnių tikslų.

Dažniausiai būna kalbama apie ekonominį socializmą, nes Karlo Markso aiškinimai, nuo kurių viskas prasidėjo, buvo daugiau apie ekonomiką, nes kažkaip gaudavosi, kad tuometis laukinis kapitalizmas išties kartais žmones išnaudodavo nesveikai tiesiog. Ir kadangi taip išnaudojamų buvo dauguma, tai tas pats Karlas Marksas įsivaizdavo, kad žiūrint daugumos, bus patenkinti visi.

Kraštutiniai socializmo atvejai – tai komunizmas ir nacionalsocializmas. Vieni iš šitų socialistų viską suvedė į kažkokią darbo klasių kovą, o kiti sakė, kad visos socialinės problemos yra dėl to, kad kažkas kažkam prastai su genais ir dėl visko kalti žydai.

Čia dar reikia pripažinti, kad visa Europos Sąjunga yra ganėtinai suktelėjusi link socializmo, o tam tikrų ribų peržengimas jau kartais kelia bėdas – Graikijos ekonominis kolapsas labai geras pavyzdys.

Fašizmas – tai kur sakoma, kad yra kažkokia visų vienybė ir visi vardan vieno tikslo kartu kovoja.

Fašizmu apibendrintai vadinami visokie ganėtinai totalitariniai režimai, kuriuose kažkokia mistinė tautos valia keliama aukščiau visko. Priklausomai nuo konteksto, sąvoka gali būti ir labai siaura, ir pakankamai plati, nors kai kurie nesusivokiantys kartais ir ginčijasi. Taigi, žodis “fašizmas” gali vienodai reikšti tris dalykus:

Tarpukario pradžioje fašizmu vadinta Italijoje buvusi Benito Musolinio valdžia, propagavusi kažkokią mistinę vienybę – būtent nuo to režimo ir kilo šitas žodis. Tačiau Musolinio laikai jau seniai praėjo, tad tokia siaura itališka prasme fašizmo sąvoka dabar vartojama retai.

Jau į Tarpukario pabaigą fašizmu imta vadinti bet kokius režimus, kurie naciją iškelia viršun, kaip kažkokią vieningą jėgą, kuri aukščiau visko. Tai reiškia, kad vokiškas nacionalsocializmas – tai irgi tipiškas fašizmas.

Tiesą sakant, ir Hitleris, ir Musolinis vienas kito režimuose matė baisiai daug bendro, tad skirtumas labai sąlyginis – nacionalsocialistai tik papildomai sugalvojo rasines teorijas apie visokias aukštesnes tautas. Taigi, jei pavartosite žodį “fašistai”, kalbėdami apie nacionalsocialistus, tai pasakysite tą patį, kaip pavadindami juos nacionalsocialistais, tiktai juntamai švelniau. Taip, žodis “fašistas” yra švelnesnis, mažiau įžeidžiantis, nei žodis “nacionalsocialistas” arba “nacis”.

Šiais laikais, kai totalitarinių sistemų pakankamai daug žmonija jau pamatė, tenka pripažinti, kad SSRS komunizmas, kur “tarybinė liaudis” (rus. “sovetskij narod”), vadovaujama komunistų partijos, buvo keliama aukščiau visko – tai irgi tipiškas fašizmas. Kitaip tariant, sąvoka vartotina visada, kai kažkas kalba apie tai, kad kokia tai visuomenė apjungiama į bendrą kažkokią jėgą, kuri ten kažką kovoja. SSRS būdavo kalbama, kad tai yra kažkokia mistinė tarybinė nacija, kuri aukščiau šiaip įprastų tautų.

Čia reikia pasakyti, kad socializmas ir fašizmas – tai vienas kito atspindžiai. Ir vieni, ir kiti kalba apie tuos pačius dalykus. Ir istoriškai itališką fašizmą irgi kūrė kažkokie kairuoliai. Sovietinės kompartijos propagandistai irgi mėgdavo pezėti apie kažkokią vedančią rusų tautos funkciją, etc., tad čia fašizmo sąvoka irgi labai pritaikoma. Tad jei kokius nors paleckinius kartais pavadinsite fašistais – irgi neapsiriksite, nes atvejis yra tipiškas.

Sovietmečiu, kai apie 1960 Mao valdoma Kinija atskilo nuo sąjungos su SSRS, tai SSRS propaganda ėmė vadinti kinų komunistus fašistais, o kinų propaganda fašistais ėmė vadinti SSRS komunistus, nors ir vieni, ir kiti buvo lygiai tokie patys. Taigi, jei jau jie patys vieni kitus įvardina fašistais, tai ir mes galim tai drąsiai ir argumentuotai daryti.

Rasizmas – tai tokia teorija, kad žmonių esmė pasižymi kažkokiomis genetinėmis neaiškiomis savybėmis, todėl vienos tautos ir rasės yra geresnės už kitas tautas ir rases.

Rasizmas ant bangos buvo XXa. pirmoje pusėje, kai išplito visokios genų teorijos. Kadangi tie genai visiems buvo labai mistiški, tai atsirado krūvos visokių aiškinimų apie visokius genetinius dvasingumus. Kai kurie nuprotėję naciai išvedžiodavo, kad pvz., jei yra koks nors psichikos sutrikimų, tai jie visi persiduoda į kitas kartas, todėl po kokio šimto metų neliks nei vieno psichiškai sveiko žmogaus, o tik silpnapročiai. Pagal jų paskaičiavimus, šiuo metu 85% žmonių turėtų sirgti Dauno liga ir panašiais sutrikimais. Kaip matome, kažkodėl taip neatsitiko – durnių kiek buvo, tiek ir liko.

Rasizmo šaknys yra greičiausiai tame, kad skirtingos kultūros būna įvairiai išsivysčiusios – pradedant kokiais nors laukiniais ir baigiant visokiomis civilizuotomis šalimis. O kai tos kultūros ganėtinai izoliuotos, tai ir gaunasi, kad kokius Afrikos laukinius galime iš paveldimos išvaizdos atskirti nuo kokių nors dvasingų lietuvių.

Tik vat kad to išsivystymo priežastys yra kultūrinės, o ne genetinės. Nes jei būtų genetinės, tai jau gimtume, mokėdami kokią nors kalbą ir papročius.

Šnekant paprasčiau ir moksliškiau – odos spalvą ar veido bruožus nustatantys genai yra visai niekaip neatsakingi už kokius nors genus, kurie atsakingi už mąstymą, o mąstymas, negana to, yra informacinis, o ne fiziologinis procesas, taip kad čia nėra kuo ir remtis.

Įdomus faktas: daugeliui girdėta IQ teorija irgi buvo sugalvota remiantis durna prielaida, esą visas protas yra paveldimas ir JAV išplitę anglosaksiški genai esantys kažkuo pranašesni už vengriškus. Taigi, gal ir nustebinsiu jus, ale IQ testavimas yra ne tik antimokslinis, bet ir rasistinis – ir rasistų kurtas, ir rasistiniams pasakojimams įrodyt skirtas.

Kita vertus, kai kas nors kokį nors Zimbabvės prezidentą pavadina šūdina beždžione, tai ne joks ne rasizmas, o tik įžeidimas beždžionėms. Nes faktas yra faktas: Zimbabvės prezidentas yra blogiau, nei šūdina beždžionė.

Kartais durniems tolerantams susišviečia, kad jei kažkas yra negras, tai jau reiškia, kad apie tą kažką negalima nieko sakyti blogo, nes jei pasakysi, tai jau rasistas būsi. Tai čia aš dar kartą pasakysiu: Zimbabvės prezidentas yra blogiau, nei šūdina beždžionė.

Paprastai šnekant, rasistas yra tas, kuris sako, kad koks nors švedas yra pranašesnis už kokį nors vengrą, nes švedo genai geresni, nes nuo baltų plaukų priklauso protas.

Nacionalizmas – tai labai paprastas įsitikinimas, kad kiekviena tauta turi savo apsisprendimo teisę ir gali gyventi kažkokioje savo šalyje su savo papročiais, kalba ir taip toliau.

Nacionalizmas savaime nieko blogo nereiškia – viso šiuolaikinio pasaulio sąranga yra paremta nacionalizmo idėjomis, nes kur tik kokios nors valstybės, tai ir nacionalizmas koks nors. Tai labai natūralu, nes visi žmonės linkę jungtis į grupes su tais, su kuo turi kažką bendro. Bendrumais gali būti ir kalba, ir gyvenama vieta, ir dar kažkas.

Kraštutiniais atvejais būna, kad kažkam pavažiuoja stogas, tai pasitaiko ir dėl nacionalizmo išprotėjusių personų, pvz., galvojančių, kad reikia žudyti visus, kas tik yra kokios nors kitos tautybės. Tai tokie vadinami šovinistais, o vienu, itin sunkiu specifiniu atveju – ir nacistais.

Neretai žurnalistai painioja nacionalizmą, rasizmą, nacizmą ir patriotizmą. Kad nebūtumėt, kaip tokie puspročiai, tai paaiškinsiu jums skirtumą paprastai, palyginimu su ūkininkais:

Nacionalistas – tai kaip koks nors ūkininkas, kuris sako, kad nori tvarkytis savo kieme taip, kaip nori. Ir kad niekas jam nenurodinės, kaip jam gyventi. Šovinistas – tai toks ūkininkas, kuris sako, jog jam blogai gyventi, nes jo kaimynas gerai gyvena, todėl tam kaimynui reikia tvartą padegti.

Rasistas – tai kaip ūkininkas, kuris sako, kad jo vaikai į kaimyną panašūs todėl, kad jo kaimynas yra suskis, kuris jo tvartą padegė.

Fašistas – tai kaip ūkininkas, kuris sako, kad savam kieme tvarkytis negalima, nes reikia visiems apsijungti į kolchozus, kur būtų ūkininkų vienybė, o kas nesijungs – tai tegul save kaltina.

Patriotas – tai kaip ūkininkas, kuris sako, kad savo ūkio neparduos ir niekur iš savo ūkio nesikels, nes ten gimė, užaugo, tai ten ir numirs.

Visai jau paprastai: jei jūs galvojate, kad galite Lietuvoje kalbėti lietuviškai ir niekas jums negali liepti kalbėti su kitais nelietuviškai, tai jūs esate tipiškas, šimtaprocentinis nacionalistas.

Šovinizmas – tai kai sakoma, kad kažkokius reikia mušt už kažką, nes anie yra kažkokie kitokie, neteisingi.

Dažniausiai šovinizmas remiasi kokiu nors iš ribų išėjusiu nacionalizmu, nors visiap būna. Taip ar anaip, kai jau kas nors pasako, kad kažkas neturi teisės kalbėti savo kalba, nes išvis tam kažkam čia ne vieta, todėl tegul tas kažkas tegul išsinešdina – tai apie šovinizmą kalbėti jau visai galima. Dažna klaida yra manyti, kad jei kažkas yra šovinistai, kurie su kažkuo kovoja, tai tie kiti, su kuriais šovinistai kovoja – ne šovinistai. Dažniausiai būna taip, kad vieni šovinistai kovoja su kitais šovinistais. Iš tų kovų šovinistus ir galima atpažinti.

Šovinizmas gali būti ir visai ne nacionalistinis, o pvz., rasistinis, seksistinis ar dar koks nors. Jei kažkas kažką nori skriausti vien dėl priklausymo kažkokiai kitai grupei žmonių – tai jau ir yra šovinizmo požymis.

Žodis “šovinistas” kilo nuo tokio mitologinio prancūzo Nicolas Chauvin, kuris kaip pasakojama, be galvos buvo nuo imperatoriaus Napoleono, ir net kai tas per visus karus baigė savo dienas bloguoju, o iš to Chauvin’o visi tyčiojosi, šis visvien kovojo su visais ir skelbė, kad Napoleonas yra geriausias.

Tipiški šovinistai – visokie bolševikai, neonaciai, antifa ir panašūs. Jie amžinai su kuo nors kovoja. Kai kurie žurnalistai painioja šovinistus su kuo papuola, nes to žodžio prasmės nelabai suvokia. Nacizmas arba nacionalsocializmas – iš esmės, grynai vokiškas rasistinis, šovinistinis ir socialistinis judėjimas, Tarpukaryje žinotas, kaip NSDAP – Vokietijos Nacionalsocialistinė darbininkų partija (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei). Šito judėjimo nariai bei mylėtojai ir yra vadinami nacistais arba naciais. Atpažinti šitokius galima pagal tai, kad jie garbina NSDAP, Adolfą Hitlerį ir pan.

Nacizmo ištakos – kažkokiuose austriškuose XIXa. socialistų būreliuose, kur anie sugalvojo, kad revoliucinei darbininkijos kovai labai trukdo visokios nacionalinės Austrijos-Vengrijos imperijos mažumos, nes tos kovoja už savo teises ir skaldo proletariatą. Todėl čia reikėjo suvienyti vedančiąją Europos naciją – Austrijos ir Vokietijos vokiečius, o tie jau ir revoliuciją sukeltų. O visas besipriešinančias tautines mažumas reikia išnaikinti, kad netrukdytų kurti komunizmo. Po nedidelių transformacijų tos austriškos teorijos ir virto į nacionalsocializmą.

Nacionalsocializmas savo esme tėra tiesiog viena iš socializmo atmainų, kur klasių kova su viską valdyti turinčiais darbininkais buvo pakeista į nacijų kovą, kur viską turi valdyti vokiečiai. Na, gal dar kelios kitos tautos būtų turėjusios balsą, kaip kad kokie vengrai ir italai. Nors tolimuose planuose ir jiems buvo numatyta pasirinkti vieną iš dviejų – tarnauti III Reichui arba išnykti.

Kitoms tautoms galas buvo numatytas greitesnis. Pirma naikinami buvo žydai ir čigonai, kitos tautos buvo po truputį pervedamos į vergų statusą – kad dirbtų koncentracijos stovyklose ir šiaip kur nors vokiečių ūkiuose (pvz., lietuviai būdavo irgi vežami į Vokietiją tokiems “darbams” – taip dešimtys tūkstančių iš Lietuvos buvo išvežti vergovėn). Po kiek laiko tokios vergiškos tautos turėjo būti irgi sunaikintos. Kadangi Lietuva nuo Vokietijos atplėšė lietuvišką Klaipėdos kraštą, tai Adolfo Hitlerio sprendimu lietuviai buvo priskirti netinkamiems – tiems, kuriuos reikia išnaikinti – 80 procentų turėjo būti nužudyti, o likę – asimiliuoti. Okupavę Lietuvą, naciai su lietuviais nesicackino: tautos išdavikus įdarbino žudikais, visokius kuo nors įtartinus – susodino į konclagerius ir iššaudė, lietuvius numatė pirmiausiai paversti vergovine darbo jėga, o vėliau – ir išvis išnaikinti, kad žemės tektų vokiečių kolonistams, kuriems čia buvo gyvybinė erdvė (vok. Lebensraum).

Kai lietuvis garbina NSDAP – tai reiškia, kad jis garbina Adolfą Hitlerį, Lietuvos nacistinę okupaciją, pateisina Pirčiupių, Ablingos, lietuvos karininkų, lenkų ir žydų žudynes, lietuvių siuntimus į koncentracijos stovyklas, Klaipėdos krašto atėmimą iš Lietuvos ir t.t.. Tai yra visiška, tiesiog absoliuti patriotizmo priešingybė. Kai kokie nors žurnalizdai pavadina NSDAP gerbėjus Lietuvos patriotais – tai panašiai, lyg kokį nors serijinį žudiką-maniaką kas nors pavadintų žmogaus teisių gynėju.

Kai kokius nors patriotus kažkas pavadina naciais – tai yra maždaug toks pat įžeidimas, lyg kokią nors katalikiškos mokyklos mokytoją kažkas pavadintų stoties kekše.

Paaiškinimas paprastai: garbini Hitlerį ir NSDAP – garbini lietuvių žudynes ir Lietuvos okupaciją. Jei esi nacis – reiškia, kad nesi patriotas. Jei esi Lietuvos patriotas – nacistu negali būti iš principo. Komunizmas – komunomis paremta santvarka. Tipiški komunų pavyzdžiai – tai kolūkis ir nusikaltėlių perauklėjimo kolonija.

Komunizmas išties yra kraštutinis socializmo atvejis, kairėn nukrypęs tiek, kad ten jau remiamasi suvisam kliedesiais apie kažkokį darbą komunose, kaip išsigelbėjimą nuo visų blogybių.

Savo kilme komunizmas yra pakankamai senas – dar iš Prancūzijos revoliucijos žinomas. Kur tik įvedamas

komunizmas – ten ir masinės skerdynės būna, siekiant įtvirtinti režimą. Komunizmas, kaip ir fašizmas, irgi remiasi kažkokios vieningos visuomenės idėjomis – ne veltui po revoliucijos prancūzai į savo herbą įkišo fašiną, kuri vėliau tapo ir fašizmo simboliu. Taip kad neieškokite kokių nors gilesnių ideologinių skritumų tarp komunistų ir fašistų, nes jų išties nėra.

SSRS santvarka buvo tipiškas komunizmas, nors patys komunistai, kaip jiems įprasta, pezėjo kliedesius apie tai, kad pas juos esą kažkoks brandus socializmas, o tikras komunizmas bus tik kažkada ateityje. Šitie makaronai atsirado iš to, kad Vladimiras Leninas žadėjo visiems šviesų komunistinį rytojų, bet to šviesaus rytojaus vis nesigaudavo sukurti, todėl reikdavo kažkaip pasiteisinti. Tai ir teisinosi, esą dar tik socializmas, o laimingasis komunizmas bus vėliau.

Komunistinė SSRS sistema gana aiškiai keitėsi – XXa. pradžioje pradėjusi nuo absurdiškų komunų, vėliau perėjo į biurokratizavimą, beprotybės kiekiai po truputį sumažėjo, kol galų gale, link XXa. pabaigos prasidėjo visiškai beviltiška sistemos stagnacija, pasibaigusi SSRS žlugimu.

Komunistinės ideologijos puikiai derinasi su nacizmo elementais – kadaise Raudonieji Khmerai, o dabar – Šiaurės Korėja remiasi ideologijomis, kur komunizmas perplaktas su grynai nacistinėmis idėjomis ir totalitariniais metodais į vieną pasibaisėtiną beprotybę. Metodai irgi tie patys – ir naciai, ir komunistai savo konclagerius vadindavo visokiomis darbo stovyklomis.

Paaškinimas paprastai: jei esi komunistas – garbini lietuvių žudynes ir Lietuvos okupaciją. Jei esi komunistas – reiškia, kad nesi patriotas. Jei esi Lietuvos patriotas – komunistu negali būti iš principo. Neonacizmas, neofašizmas – tai visokie nežymiai besireformavę judėjimai, tęsiantys NSDAP idėjas, nors III Reichas jau seniai neegzistuoja.

Po II Pasaulinio karo praėjus kokiems 10-15 metų, Vakarų Vokietijoje ėmė rastis pirmos grupelės karo nelabai atsimenančių, tačiau ant Sąjungininkų piktų jaunuolių, kurie sakė, kad dar pažiūrės, nes dar gaus progą atsirevanšuoti. Paaiškėjo, kad progos negavo.

Prie to paskui dar prisidėjo kai kurie šizofrenikai, kurie pasakojo, kad išties Vokietija nieko nepuolė, o tiktai Sąjungininkai užpuolė klastingai, o ir Holokausto nebuvo, nes išties konclageriai buvo poilsio stovyklos žydams, su įrengtais baseinais maudymuisi, pirtimis ir taip toliau, o realiai tai čia žydai vokiečius naikino, o paskui visi slapta į kažkur emigravo, siekdami nuslėpti savo darbus, o dabar pasaulinis žydų sąmokslas visur skleidžia klastingą propagandą, šmeižiančią nacius, kurie gelbėjo žydus, nes žydai patys save norėjo išnaikinti. Taip, šitokie pasakojimai yra neonacizmo ašis.

Jei kažkas jus pavadins neonacistu, tai žinokit, kad tai maždaug toks pasakymas, kad esate nacistas ir durnius vienu metu.

Neobolševizmas – tai visokie atnaujinti bolševikai, labai savo atnaujinimais primenantys visokius neonacistus. Panašumai, kaip jau įprasta, tiesiog stebina: neobolševikai lygiai taip pat pasakoja, kad nei Vladimiras Leninas, nei Josifas Stalinas nerengė jokių ten masinių žudynių, kad visa tai yra kažkokių žydų sąmokslas, o išties tarybinė liaudis buvo labai laiminga ir išvis prie ruso buvo geriau, nes visi turėdavo nuosavus butus, nuosavas mašinas, bulkutės kainavo 3 kapeikas, atlyginimai buvo po 500 rublių ir buvo brangi didelė Tarybų Sąjunga. Žodžiu, irgi įspūdį kelia.

Neobolševikai irgi svaigsta apie tai, kad reikia atkurti SSRS. Negana to, yra netgi ir dar labiau pagerinta neobolševikų rūšis – tai nacionalbolševikai, kurie yra kažkoks keistas neonacistų ir bolševikų mišinys. Šitie pasakoja, kad dėl viso SSRS griuvimo kaltos mažos tautelė, kaip kad lietuviai, todėl panašias mažas tauteles reikėjo išnaikinti ir SSRS būtų nesubyrėjusi.

Lietuvoje neobolševikų yra pakankamai nemažai – ir iš senų marazmatikų tarpo, kurie jau dėl senatvės nesuvokia aplinkos, ir iš jaunų pridūrkų tarpo, kurie kliedi apie sovietinę gerovę. Yra ir šiaip kažkokių idiotų, kurie gal tais laikais kokius nors partinius postus valdė, o dabar nieko neturi.

Daugelis neobolševikų yra tiesiog šiaip nepavojingi silpnapročiai, neskiriantys savo jaunystės ir vaikystės džiaugsmo nuo nusikaltėlių režimo. Jie prisimena, kokie laimingi buvo, kai buvo vaikai, bet nesuvokia, kad laimingi buvo ne dėl valdžios, o dėl to, kad vaikystė – tai laikas, kai žmogus ryškiausiai patiria pasaulį. Kai žmogus bukas, jam viskas susipainioja, tai tada ir pradeda kliedėti apie tai, kaip buvo gerai.

Labai dažnai neobolševiką galima atskirti iš to, kad jis piktinasi, jog kažkam leista kažką kalbėti, nes sovietiniais laikais nebūtų leista. Ir tokie neobolševikai dar labai piktinasi, kai kas nors pasako žodį “sovietinis”, nes jie sako, kad reikia sakyti “tarybinis”. Žinokit, juos tiesiog biesina, kai jie išgirsta tokius žodžius, kaip “sovietinis”, “sovietai” ar “sovietmetis”. Galit juos užtrolinti iki isterikų jau vien tuo, kad tokį žodį pavartosit. Jeigu jums koks nors susibiesinęs neobolševikas pasakys, kad tarybiniais laikais jus būtų į kalėjimą pasodinęs už tokias šnekas, tai jam pasakykit, kad tarybiniais laikais komunistus iš abriezo nušaudavo, o dabar visi gali kalbėt, ką nori, nes dabar laisvė ir demokratija. Aš jums garantuoju, kad kai šitai pasakysit, neobolševiką ištiks priepolis. Ypač jei pasakysite taip įtikinamai, kad jis suprastų, kad tais jo tarybiniais Stalino laikais jį ir būtumėt nušovęs už jo komunizmus.

Neokomunizmas ir neomarksizmas – tai reformuoti komunistai, tęsiantys visokias Karlo Markso ir panašių veikėjų idėjas atnaujintu pavidalu.

Neokomunizmas prasidėjo dar XIX. pabaigoje, kai toks Vladimiro Lenino draugelis Leonas Trockis uždavė klausimą, kas bus, kai revoliucija įvyks. Tai kadangi niekam atsakyt aiškiai nesigavo, tai Trockis išmąstė, kad nauji vadai užgrobs valdžią ir vėl viskas bus blogai. Todėl socialistinė revoliucija negali būti sėkminga, jei ji nėra nuolatinė (permanentinė), nes bet kokia nauja valdžia greitai sustabarės ir žiūrės tik savo reikalų. Tiesą sakant, po Spalio revoliucijos labai greitai paaiškėjo, kad Leonas Trockis buvo teisus. Už tai, kad Trockis buvo teisus, jį nudėjo Stalino pasiųsti NKVD žudikai – kažkur Meksikoje besislapstantį surado ir kažkokiu ledkirčiu užkapojo.

Truputį vėliau už Trockį toksai vokietis Herbert Marcuse sukūrė Naujosios Kairės idėjas, kur buvo aiškinama, kad Markso ir Lenino klasių kova yra nepakankama: gudrūs kapitalistai padidina atlyginimus ir darbininkai tada nesukyla, nes visos problemos gaunasi išspręstos. Todėl NK ir sugalvojo, kad norint permanentinės revoliucijos, reikia ieškoti priešpriešos visur ir tarp visų, nes kuo labiau visi susipjaus, tuo bus greitesnis progresas.

Taigi, neokomunistai labai mėgsta kalbėti apie visokias diskriminacijas: čia ir moterų nelygybė, ir religinės mažumos, ir seksualinės mažumos, ir tautinės mažumos, ir išvis kas papuola. Svarbu tik rėkti apie tai, kad kažkas ten kažkur diskriminuojamas, terorizuoti visas daugumas, remti visas agresyvias mažumas ir pjudyti visus ant visų – štai jums ir permanentinė revoliucija.

Daugelis neokomunistų jaučiasi labai dvasingais ir mėgsta daug pezėti visokių kliedesių, užmaskuotų gražiais žodžiais, kurių net ir patys neokomunistai nesupranta. Įdomus faktas čia yra tas, kad vos tik nuo pezėjimų apie dvasingumus ir visokius blogus diskriminuotojus pereinama prie pačių komunistinių teorijų, tie patys neokomunistai staigiai susimėto, ima isterikuoti ir pareiškia, kad daugiau nekalbės, nes čia juos kažkas įžeidinėja adhominemais ir diskriminuoja.

Jei pasiaiškinsime po neokomunistinius pezalus, tai modernus neokomunizmas susiveda į pasakojimus apie tai, kad reikia kovoti su diskriminacija, nes visur turi būti tolerancija, o tolerancija reikalinga tam, kad būtų pažabota netolerantiška dauguma, kuri negali būti tolerantiška iš principo, nes ji yra diskriminuojanti ir viskas. Kadangi ta tolerancija, kuria švaistosi neokomunistai, būna labai keista (pvz., kad reikia toleruoti kokius nors puslaukinius islamistus, sugalvojusius banditizmu užsiimt), tai neokomunistus daugelis vadina tolerastais ir netgi išvis nepilnapročiais.

Vienas labai svarbus dalykas, kurį reikia įsisąmoninti kiekvienam: ir komunistai, ir nacistai būna, kad visaip meluoja ir pasakoja apie kokį nors patriotizmą. Čia reikia paprastai suprasti – nacių ir komunistų patriotizmas yra visiškai kitos rūšies: komunistai yra ne Lietuvos, o jau seniai neegzistuojančios SSRS patriotai, kuriems yra atsisukę šriubikai. Nacistai – lygiai taip pat neegzistuojančio III Reicho patriotai, kuriems irgi atsisukę šriubikai. Nei vieni, nei kiti Lietuvos nemato, kaip savo Tėvynės, nes tiems, kam Lietuva yra Tėvynė – tiems ir III Reichas, ir SSRS yra šalys, kurios kadaise okupavo Lietuvą.