Ne visur romantizmas yra ašis, apie kurią būtų galima natūraliai sutelkti įvairių elementų derinį. Bet muzikoje tai galima. Ypač muzikoje. Turbūt nėra kitos dvasinio gyvenimo srities, kurioje tokia svarbi būtų romantizmo sąvoka.
Nors muzikos stilių yra daugiau nei vienas, tarp jų romantizmas yra bene pats svarbiausias, nes jeigu skirstytume (rimtąją) muziką į priešromantinę, romantinę ir poromantinę, apimtume beveik ją visą (ir apylygiai svarbiomis dalimis), nieko svaresnio nenustūmę į paribį. Čia, žinoma, turiu omeny tą (rimtąją) muziką, kuri šiandien Vakaruose prieinamiausia. (O vadinamosios pramoginės, estradinės arba popmuzikos atveju nebūtų per didelio perdėjimo ar iškreipimo tvirtinti, kad reikšmingiausioji jos dalis išdygo būtent ne ko kito, o romantizmo dirvoje.)
Šiuos apmąstymus man sukėlė spalio 20 d. VDU Didžiojoje auloje Kaune įvykęs Lietuvos kamerinio orkestro koncertas, diriguojamas Vytauto Lukočiaus. Pirmą kartą šį kolektyvą išvysti teko 1979 m. Amerikos rytų pakrantėje - tai buvo išvis viena pirmųjų jo kelionių į Vakarus ir viena pirmųjų progų ne tik lietuviams išeiviams, bet visų pirma ir platesniajai amerikiečių publikai išgirsti brandų (išties, kaip vėliau recenzijos bylojo, pirmarūšį) Lietuvos muzikantų kolektyvą.
Politinė atmosfera tąsyk buvo slogi (didžiosios politikos akimis - šaltasis karas ir brežnevinis slogutis), tai buvo galima justi ir koncertinio turo potekstėje. Bet mūsų, lietuvių išeivių, o gal ir kai kurių mūsų svečių iš Lietuvos akimis, jų kamerinio orkestro viešnagė Amerikoje - tarsi vilties spindulėlis, jog ateis laikai, kai Lietuvos muzikai nebebus Vakaruose tik “reti paukščiai” ir kai jie galės be Goskoncerto malonės pasirodyti bet kur pasaulyje, o po koncerto prie kavos puodelio ar degtinės stiklelio susitikę su savo kitame žemyne gyvenančiais bendratautiečiais laisvai pasišnekėti be jokių neprašytų politrukų “globos”.
Praėjo keli dešimtmečiai - ir įvyko dar geriau! Šiandien ne tik kad nebėra geležinės uždangos, bet dingo ir anas prievartinis plyšys lietuvių bendruomenėje, tąsyk gyvenę anapus Atlanto susitinka su tuo pačiu orkestru jau vėl laisvame Kaune ir atnaujina pažintį.
Anuomet mane maloniai stebino (tada dar vadovaujamo prof. Sauliaus Sondeckio) Lietuvos kamerinio orkestro programos įvairovė. Tikėjausi išgirsti tik baroko ir ankstyvosios klasikos kūrinius (nes Amerikoje tada kameriniai orkestrai daugiausia šia muzika ir ribojosi), o, be jų, išgirdau ir Čaikovskį, ir Čiurlionį. Šįkart VDU koncerte ta įvairovė jau nebestebino, bet ji buvo kitokia. Tačiau abiem atvejais, bet ypač šiuo antruoju, mano minėtasis kūrinių dalijimas pagal romantizmo kriterijų labai tinka.
Iš Vilniaus atvykęs Lietuvos kamerinis orkestras savo koncertą gražioje Kauno universiteto auloje pradėjo Franzo Schuberto Uvertiūra c-moll. Tai kūrinys, kurį, jei nebūtum anksčiau jo girdėjęs ar įsidėmėjęs, priskirtum prie romantizmo. Tokiais jau sodriais potėpiais vilniečiai atliko šį vėlyvosios klasikos rubiną. O salės akustika - sausa, neaidinti, bet ir nedusli - buvo ypač palanki kontrabosui ir violončelėms.
Tada muzikantai pasuko atgal į vėlyvą baroką ir sugriežė Johanno Sebastiano Bacho Koncertą obojui ir smuikui su solistais Vidu Lubausku (obojus) ir Žilvinu Malikėnu (smuikas). Tai buvo aukšto lygio “rungtyniavimas” tarp dviejų lygiateisių solistų: jei kurį nors reikėtų išskirti, tai duočiau pirmenybę gal Lubauskui vien dėl su styginiais kontrastuojančio jo instrumento tembro.
Tada - po baroko - šuolis į moderną, toli net ir už vėlyviausiojo romantizmo ribų. Išgirdome Zitos Bružaitės “Rudens impresiją”. Šis trumpas kūrinys atvėrė visiškai kitokį muzikos pasaulį, kuriam epitetas “poromantis” yra nors tikslus, bet per švelnus - tai tiesiog antiromantika. Šitokia muzika ir yra tas lakmuso popierėlis, kuris atskiria dvi muzikos mėgėjų rūšis - tuos, kuriems muzikos esmę sudaro harmoningų, ritmingų melodijų tėkmė, nuo tų, kuriems muzika gali būti tik organizuotas, malonus triukšmas. Pastarieji turi pojūtį, kurio stokoja pirmieji - sugebėjimą emociškai suprasti muziką, kuri nesileidžia “niūniuojama”. Tie pirmieji dažnai nesugeba priimti šio garsų derinio kaip muzikos, kurios norėtų ilgesnį laiką klausytis. Ji jiems mažai ką sako ir jų beveik nejaudina. Prie tokių, deja, priklausau ir aš.
Koncertas baigėsi dviem vėlyvojo romantizmo kūriniais - Nino Rotos keturių dalių “Concerto per archi” ir Astoro Piazzollos tango. Jie skambėjo itin įtikinamai, nors muzikinio svorio atžvilgiu šie veikalai, mano nuomone, nebuvo tokie vertingi kaip Schuberto ir Bacho.
Visas koncertas buvo gerai išbalansuotas, nes davė kiekvienam klausytojui iš ko pasirinkti. Man asmeniškai Schubertas padarė stiprų įspūdį, kurio vėliau koncerte niekas neišdildė.
Jį surengusiai Didžiosios aulos muzikos draugijai reikia padėkoti už drąsą pasikviesti puikų kolektyvą į VDU salę. Tai šiam klausytojui (buvusiam išeiviui) patvirtino, kad Lietuva jau rengiasi būti visiškai laisva pilietinė visuomenė, kurioje ir nepriklausomiems šviesuoliams būtų vietos. Juk rengėjai yra nevalstybinė pilietinė draugija, atlikėjai - siekia būti savarankiškas, nevalstybinis kolektyvas, o daili ir nepriekaištingos akustikos universiteto salė yra kaip tik ta terpė Kaune, kurioje idealiausia rengti kamerinės muzikos vakarus.
