Monika Marija Paulauskaitė jau kurį laiką džiaugiasi ramybe ir laime. Apie tai prabilo viešėdama naujienų portalo tv3.lt laidoje „Kažkas naujo“.
„Gyvenu laimingą gyvenimą, rašau dainas, džiaugiuosi“, – šypsodamasi sakė ji.
Ten ne tik pristatė eurovizinį kūrinį „Unlove you starting tomorrow“, bet ir papasakojo apie pernai įvykusią kelionę kemperiu.
„Keliavau kemperiu pirmą kartą gyvenime. Būtent dėl to į studiją grįžau su nauju įkvėpimu ir pasitikėjimu savimi. Reikėjo jau išvažiuoti po visų pandemijos metų ir kitų sunkių dalykų, norėjau padaryti kokį nors „crazy“ dalyką. Išvažiavau nežinant, kur važiuoju.
Dabar visiems draugams rekomenduoju keliauti kemperiu, nes patirtis yra visiškai kitokai nei gyvenant viešbutyje“, – kalbėjo Monika Marija.
Ji keliavo 10 dienų. Tikslas buvo pasiekti Austrijos kalnus, tačiau pakeliui dar aplankė Lenkiją, Čekiją bei Vokietiją.
„Niekad nesu buvusi kalnuose. Lankiausi Kanadoje, bet ten ne tokie kalnai, kaip Europoje, ne veltui amerikiečiai skrenda pas mus pasižiūrėti kalnų ir slidinėti.
Kai galiausiai juos pamačiau, atėmė žadą, tada mąsčiau, kodėl mes nesugalvojome ten pasilikti ilgiau. Iš tikrųjų, labai pasiilgsime. Šį pavasarį gal vėl keliausime kemperiu“, – sakė ji.
Kelionė kemperiu šiuo metu nebėra tokia nepatogi kaip anksčiau. Sukurta daug programėlių, kurios padeda susirasti kemperiams tinkamas lokacijas ir panašiai.
Vos išvengė nelaimės
Monika Marija teigė, kad dėl vieno sprendimo vos nepateko į bėdą:
„Kai jau buvome pačioje Austrijoje ir jau pasiekėme savo tikslą, ėmė po truputį temti. Darydavome taip, kad vieną dieną pasiimame kempingą, kad turėtume vandenį, dušą ir panašiai, susitvarkytume kemperį, išsivalytume, o kitą parą nakvojame gamtoje, stovyklavietėse, nes turime resursų. Tai buvo tas vakaras, kai galėjome pasilikti bet kurioje vietoje.
Radau labai gražią stovyklavietę, nuotraukoje lyg ir buvo ežerėlis, bet reikėjo paskubėti, nes ėmė temti. Siauru keliuku važiavome į kalną, ėmėme tolti nuo miestelio, pradėjo snigti, supratome, kad jau pusę valandos kylame į kalną, nebėra kur apsisukti. Jau pradėjome bijoti, kad važiuodami atgal nuslysime nuo kalno, kai tas sniegas pavirs į ledą. Bet tikinau, kad ten labai gražus vaizdas ir kad tikrai reikia nuvažiuoti.
Užkilome, susiradome tą aikštelę ir paaiškėjo, kad tas mano gražus ežeras tai buvo tiesiog bala priešais kemperį nufotografuota. O iš tikrųjų buvo absoliutus žvyras. Bet atsibudome ryte ir vaizdas tikrai nudžiugino, pamatėme didžiulius kalnus, medžius, gamtą, buvo pilna sniego. Pasigooglinom, kad esame aukščiausioje Austrijos viršukalnėje ir paskutinėje kalno aikštelėje. Bet buvo verta, paskui nusileidome saugiai.“
Visą laidą „Kažkas naujo“ žiūrėkite straipsnio viršuje:
