„Aš netikiu, - sunkiai prisipažino M. Šalčiūtė kunigui. – Aš nesu krikštyta. Esu realistė, tikiu tuo, ką matau“.
Kunigas nė kiek nesutriko: „Bet yra daug dalykų, kurių nesate mačiusi, bet tikite. Jūs tikite, kad yra Argentina? Buvote? Matėte?“ „Ne, bet yra užrašyta...“ – sakė M. Šalčiūtė.
„Tačiau yra parašyta knyga ir apie Dievą“, - argumentavo kunigas.
„Nenoriu nieko įžeisti, bet man atrodo, kad anksčiau žmonės buvo kur kas patiklesni. Istorija apie Dievą sklido iš lūpų į lūpas, visi tikėdavo. Mano manymu, žmonės vis mažiau tiki, - kalbėjo M. Šalčiūtė. – Aš pati tikiu, kad viskas yra paremta mokslu. Aš suprantu, kodėl vyresni žmonės pradeda tikėti. Jie bijo, kad gyvenimas baigsis, o jie nežino, kas bus po to. Jeigu kažkuo tiki, gal bus lengviau? Kas bus, kai mirsiu? Viskas pasibaigs“.
Kunigas Domingas rėžė: „Tada nėra prasmės gyventi. Ar reikia gyventi tam, kad vargtume dėl pinigų, dėl laimės?“
„Dėl meilės, - atsakė jam M. Šalčiūtė. – Tam, kad paliktume po savęs kažką...“
