Pacituosiu labai nuoširdžius Ugnės Daukantaitės žodžius: „Dar maža būdama sakydavau, kad būsiu mokytoja. Močiutė džiaugėsi mano gebėjimais tvarkytis su jaunesniu broliuku ir sesute, kaimynų vaikais. Nepaprastai greitai prabėgo dvylika metų. Mokiausi neblogai ir visada žinojau savo pasirinkimą – būti mokytoja. Skaitau ir VL, Jūsų pokalbius, kurių močiutės pastangomis esu prikaupusi. Kaip vertintumėte mano pasiryžimą tapti Lietuvos edukologijos universiteto studente?“
Tokiam pasirinkimui pritariu, nes esu baigusi šią aukštąją mokyklą. Lietuvos edukologijos universitetas aukštųjų mokyklų šeimoje užima ypatingą vietą. Išsaugojusi garbingą mokytojų rengimo patirtį ji tapo pagrindinis mūsų valstybės židinys, kuriame rengiami mokytojai lietuviškoms mokykloms. Plačios erudicijos, perėmę iš pirmųjų šios aukštosios mokyklos gyvavimo metų tautinę ugdymo kryptį. Nepaisant sovietinės okupacijos, iškilių asmenybių, pripažintų pasaulyje, pastangomis aukštoji mokykla atėjo į universitetų būrį ir sąžiningai tęsia dar prezidento Antano Smetonos iškeltus siekius. Primenu, kad Lietuvos Vyriausybė 1935 m. įsteigė pirmąją šalyje aukštąją pedagoginę mokyklą – dvimetį pedagoginį institutą Klaipėdoje. Instituto uždavinys – rengti mokytojus reformuotai pradinei mokyklai ir plėtoti pedagogikos mokslus Lietuvoje. Įvairiai vadinta aukštoji mokykla iki mūsų dienų išliko svarbiausias mokytojų rengimo židinys. Nuo 2011 m. gegužės mėn. ji tapo Lietuvos edukologijos universitetu, pradėdama dar kokybiškiau rengti mokytojus, krašto švietėjus.
Ne kiekvienas jaunuolis gali tapti mokytoju. Edukologas Jonas Laužikas, kurio paskaitų man teko klausytis, sakydavo: „Kaip kunigu, taip ir mokytoju ne kiekvienas gali būti. Jis turi atsinešti gimdamas šio pašaukimo blyksnį.“ Todėl, manau, kad ir Ugnė į pasaulį atėjo su ypatinga užduotimi: mokyti ir ugdyti būsimą žmogų. Pervesti jį per vaikystės, paauglystės, jaunystės slenksčius.
Ir visiems, ketinantiems rinktis mokytojo profesiją, primenu, kad tai – pats sunkiausias darbas. Jam negali prilygti nė vienas, nes reikia atiduoti dalį savęs. Ir pačias geriausias sielos vertybes. Tik taip žmonių sielose mokytojas išlieka amžiams. Ir jo šviesa spindi valstybės kelyje kaip pati ryškiausia vaivorykštė.
Mieli mokiniai, apmąstykite savo būsimo kelio kryptį. Ne pinigai, ne garantuotas darbas tegu nulemia tolesnius jūsų gyvenimo žingsnius. Įsiklausykite į širdies šauksmą.
Mokytojai ir abiturientų tėvai šiuo momentu turi būti ypač atidūs jaunuolių norams. Patarkime jiems išmintingai ir labai jautriai.
Jadvyga Dautartienė , Vilniaus Santariškių konsultacinio mokymo centro direktorė
