Muziejus buvo atidarytas praėjus lygiai 70 metų po to, kai Miuncheną baigiantis Antrajam pasauliniam karui išvadavo JAV kairia, o nacių lyderis Adolfas Hitleris nusižudė savo bunkeryje Berlyne.
Senstantys amerikiečiai veteranai ir per Holokaustą gyvi likę žmonės kartu su politiniais lyderiais dalyvavo iškilmingoje naujo muziejaus atidarymo ceremonijoje. Muziejus įsikūrė moderniame balto kubo pavidalo pastate, iškilusiame tarp kelių išlikusių neoklasikinio stiliaus pastatų buvusiame NSDAP „nervų centre“.
Muziejaus direktorius Winfriedas Nerdingeris (Vinfrydas Nėrdingeris) pripažino, kad Miunchenas per ilgai vengė atsigręžti į savo niūrų paveldą, o į faktą, kad jis buvo A.Hitlerio partijos gimimo vieta, buvo reaguojama gėdingu tylėjimu.
„Miunchenui dėl to teko sunkesnė dalia negu visiems kitiems Vokietijos miestams, nes jis taip pat labiau susitepęs negu bet kuris kitas miestas“, – pabrėžė W.Nerdingeris, kuris yra vieno vietos pasipriešinimo nario sūnus.
„Būtent čia viskas prasidėjo“, – pridūrė jis.
Miuncheno meras Dieteris Reiteris (Dyteris Reiteris) tvirtino, kad jo miestas pasiruošęs „atsigręžti į savo nacistinę praeitį“.
Kai prie apsauginių užtvarų susirinko apie 30 neonacių demonstrantų ir didesnis protestuotojų antifašistų būrys, D.Reiteris sakė, kad visi, abejojantys Vokietijos demokratija, įrodo, jog toks muziejus yra reikalingas „čia ir šiandien“.
Muziejus, oficialiai pavadintas Nacionalsocializmo istorijos dokumentų centru, atskleidžia, kaip Miunchenas, anksčiau didžiavęsis savo tolerancijos kultūra, klestinčiu meno pasauliu ir gyvybe trykštančiais alaus barais, galiausiai tapo fašizmo lošiu.
Keturiuose muziejaus aukštuose išdėstytose ekspozicijose pateikiami paaiškinimai anglų ir vokiečių kalbomis. Muziejuje galima pamatyti daugybę to laikmečio nuotraukų ir vaizdo įrašų, vaizduojančių nacių eitynes skambant trankiems maršams ir Sąjungininkų bombardavimų griuvėsiais paverstą miestą.
Sukrečiančioje vaizdo instaliacijoje miesto žydų bendruomenė vaizduojama kaip šviesos taškeliai, kurių vis daugiau užgęsta, įsibėgėjant deportacijoms į koncentracijos stovyklas.
W.Nerdingeris sakė netroškęs reklamuoti nacių „estetikos“ 28 mln. eurų kainavusiame muziejuje ekspozicijomis, kuriose matytųsi daug išpuoselėtų rudos spalvos uniformų ir didžiulių vėliavų su svastikomis.
Lankytojų dėmesį labiau siekiama atkreipti į kitokius to laikmečio ženklus – pavyzdžiui, popieriaus lapus su ranka užrašytais sonetais, rastus pasipriešinimo judėjimo nario Albrechto Haushoferio, kuriam karo pabaigoje buvo įvykdyta egzekucija, kišenėje. Ant to popieriaus tebematomos kraujo dėmės.
HITLERIS - „KAIP MAGAS“
Vokietijos darbininkų partija buvo įkurta 1919-aisiais vienoje Miuncheno aludėje, o A.Hitleris tais pačiais metais tapo jos nariu.
1920 metais šis judėjimas persivadino Vokietijos nacionalsocialistine darbininkų partija, o A.Hitleriui iškilus į valdžią tapo vienintele šalyje oficialiai veikiančia politine jėga.
Po 1923 metais surengto nesėkmingo „Alaus pučo“ A.Hitleris pasinaudojo teismo procesu, kuriame jis buvo apkaltintas valstybės išdavyste, kad įgytų sekėjų visoje šalyje.
Sužlugdyta komunistinė revoliucija ir niokojanti ekonomikos depresija kurstė nepasitenkinimą, dėl kurio Miunchenas greitai tapo „reakcinių nuotaikų židiniu“, kaip jį 1926 metais apibūdino rašytojas Thomas Mannas (Tomas Manas).
Jame smurto nevengiančių ultradešiniųjų grupuočių nariai užsitikrino finansavimą ir pelnė pripažinimą turtingesniuose viduriniosios klasės sluoksniuose, kurios A.Hitlerį laikė mesiju.
1930 metais naciai įkūrė savo būstinę pastate „Braunes Haus“ (Rudasis namas), buvusiame prabangiame centriniame Miuncheno rajone, kur dabar įsikūrė muziejus.
Netgi kai A.Hitleris 1933 metų sausio 30 dieną tapo Vokietijos lyderiu ir persikėlė į Berlyną, būtent Miunchene naciai apkvailino Europos galybes, įtikinę pasirašyti lemtingą sutartį, pagal kurią Čekoslovakija buvo priversta perduoti Vokietijai Sudetų kraštą. Šiame mieste taip pat pirmiausiai prasidėjo „Krištolinės nakties“ pogromai.
Miunchenas taip pat buvo svarbus planuojant koncentracijos stovyklų sistemą: jos prototipu tapusi Dachau stovykla buvo įkurta miesto pakraštyje 1933 metais. Vokietijos kanclerė Angela Merkel sekmadienį dalyvaus ceremonijoje, kurioje bus minimos tos stovyklos išvadavimo 70-osios metinės.
Muziejaus ekspozicija taip pat padeda kritiškai pažvelgti į pokario laikotarpį, kai buvę aukšto rango nacių pareigūnai tęsė politines karjeras, o neonacių grupuotės rengdavo kruvinus išpuolius.
Šio muziejaus idėja buvo jau seniai sumanyta, bet jo atidarymas atidėtas keturis kartus, kilus nesutarimams tarp vietos pareigūnų. Pirmoji planuota jo direktorė buvo pašalinta bendru sprendimu po to, kai sukritikavo Miuncheno valdžią.
Miunchene gimęs 90 metų žydas Edgaras Feuchtwangeris (Edgaras Foichtvangeris), 1938-aisiais pabėgęs į Didžiąją Britaniją, atvyko į muziejaus atidarymo ceremoniją ir pripažino, kad jo miestui yra tekęs „palikimas, su kuriuo sunku susitaikyti“.
„Žmonės nuolat manęs klausinėja: „Ką tuomet galvojo žmonės? Kaip buvo galima iki to nusiristi?“ Turiu jiems atsakyti: „Atrodė, kad Hitleriui dramatiškai sekasi; jis atrodė tarsi magas“, – sakė E.Feuchtwangeris naujienų agentūrai AFP.
„Ir kai triušis buvo ištrauktas iš skrybėlės, jie to nepastebėjo arba nenorėjo pastebėti“, – pridūrė jis.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
