Gruzijos opozicija, balandžio 9 d. pradėjusi mitingų, demonstracijų, blokadų bei ultimatumų paradą, nežada pasiduoti ir gegužės 26 d. planuoja surengti „grandiozinį“ susirinkimą Tbilisio nacionaliniame stadione, talpinančiame iki 60 tūkst. žmonių. Pagal išankstinį planą šįkart, Gruzijos nepriklausomybės dieną, dešimtys tūkstančių žmonių turėtų išsirikiuoti į pilietinį paradą ir taikiai (dar kartą) pareikalauti: „Miša, išeik!“
Opozicija siekė ir tebesiekia prezidento Michailo Saakašvilio atsistatydinimo, nors per visą šį neramų laiką nebuvo nė per nago juodymą pasistūmėta, kad šalies vadovas bent imtų svarstyti tokią galimybę. Opozicija mitingavo Tbilisio centre, prie parlamento pastato statė palapines, budėjo ištisomis paromis, blokavo M. Saakašvilio rezidenciją, apkabinėjo jos tvorą kaklaraiščiais, o į pievelę vis paleisdavo triušių – bailumo simbolių. Kai opozicijos šalininkų entuziazmas pradėjo blėsti, gegužės 9 d. Tbilisio centre įvyko gausesnis mitingas, per kurį valdžiai buvo pateiktas ultimatumas – pareikalauta paskelbti pirmalaikių tiesioginių rinkimų datą. Prezidentui pagalvoti buvo leista parą. Todėl gegužės 11 d. M. Saakašvilis atvėrė duris ir pakvietė opoziciją derėtis. Žinoma, apie atsistatydinimą nebuvo jokios kalbos – Gruzijos vadovas opozicijos atstovams pateikė kelių punktų planą, kuris padėtų visiems garbingai išeiti iš susidariusios padėties ir stabilizuoti politinę situaciją Gruzijoje. Prezidentas pasiūlė pariteto pagrindais sudaryti Konstitucijos keitimo komisiją, taip pat – darbo grupę, kuri užsiimtų rinkimų įstatymų pakeitimo projektais ir teismų reforma.
Pirminiais duomenimis, tęsti diskusiją su prezidentu sutiko partijos „Aljansas Gruzijai“ lyderis, jaunas ir perspektyvus politikas Iraklijus Alasanija. Nuosaikesnės pozicijos laikosi ir parlamentinė Gruzijos opozicija: krikščionių demokratų lyderis Giorgijus Targamadzė, kaip praneša „NewsGeorgia“, siūlo politinę suirutę baigti priešlaikiniais parlamento rinkimais. Be to, G. Targamadzė, kaip ir kai kurie politikos ekspertai, pasisako už konstitucinius pakeitimus: šalies vadovas turėtų tapti nepartiniu, nes jo vadovavimas dabar valdančiai partijai „Vieningas nacionalinis judėjimas“ iškraipo politinių jėgų galimybes vienodomis sąlygomis dalyvauti rinkimuose.
O kiti tik numoja ranka – su Miša kalbėtis beviltiška, jeigu jis nesvarsto atsistatydinimo klausimo. Viena iš aršiausių šių dienų Gruzijos prezidento oponenčių, buvusi parlamento pirmininkė, partijos „Demokratinis judėjimas – vieninga Gruzija“ lyderė Nino Burdžanadzė tvirtai įsitikinusi, kad M. Saakašvilis privalo atsistatydinti. Jos nuotaikas vis kaitina ir plačiai Gruzijoje eskaluojamas įtarimas, jog N. Burdžanadzės partijai pinigų duoda Rusija. Kad kalbos neliktų tuščiomis, partijos kasą tikrino „atitinkami organai“.
Ar dabartiniai politiniai neramumai Gruzijoje parankūs Rusijai? Net ir radikaliausi rusų komentatoriai tvirtina, kad Maskvai jokios naudos nebūtų, jei Gruzijos opozicija nuverstų M. Saakašvilį: tarp jo politinių priešininkų nė su žiburiu nerasi nusiteikusių prorusiškai ir bet kuris potencialus kandidatas į prezidentus neatsisakys nei prarastų Abchazijos su Pietų Osetija, nei visos gruzinų tautos pareikšto noro kada nors įstoti į NATO.
Tačiau „Georgica.net“ (gegužės 14 d.) rašo, kad stabilumas Gruzijoje vis dėlto turi savo kainą: vienas iš dabartinių Rusijos argumentų, kodėl Tbilisis negali suartėti su NATO ir ES, – politinis vidaus nestabilumas. Kaip tik todėl Kremliui, net jei jis ir neprisideda prie situacijos Gruzijoje aštrinimo, naudinga tai, kas vyksta tarp M. Saakašvilio ir opozicijos.
Gegužės 18 d. susitikęs su valdančiosios parlamento daugumos atstovais M. Saakašvilis patikino neketinantis keisti Konstitucijos, kad ir 2013 m. galėtų trečiai kadencijai balotiruotis prezidento rinkimuose. Lygiai taip pat tvirtai jis nesvarsto ir galimybės pasitraukti iš posto anksčiau laiko. Bet kokie pirmalaikiai rinkimai, M. Saakašvilio manymu, nereikalingi, nes, pirma, tai per brangu, o, antra, vis tiek netils kalbos apie klastojimą.
O tai siutina opoziciją, kuri nebeturi kur trauktis. Vienas iš Jungtinės opozicijos lyderių, buvęs kandidatas į Gruzijos prezidentus Levanas Gečičeladzė neslepia nusivylimo, kad eilinių gruzinų užsidegimas nuversti prezidentą silpsta ir kad į mitingus, demonstracijas bei blokadas ateina vis mažiau šalininkų. Gegužės 16 d. mitinge jis paragino turėti daugiau kantrybės ir sekti ukrainiečių, kurie „gatvėse stovėjo tris mėnesius ir 25 dienas“, pavyzdžiu. Ir mes privalome, – įtikinėjo tautiečius L. Gečičeladzė. „Asmeniškai aš – Saakašvilio pykčiui, nesiliausiu.“
Nepaisant to, opozicija atsitraukė – praėjusią savaitę nutraukta Tbilisio autostrados prie visuomeninės televizijos pastato blokada ir dabar lieka užtverta tik Rustavelio prospekto dalis prie parlamento bei Valstybės kanceliarijos. Vis dėlto priešams ir jų sąjungininkams bent į darbą tenka eiti pėsčiomis…
L. Gačečiladzė nepraranda vilties, kad gegužės 26 d. įvyks savotiškas sprogimas – anot jo, „mes parodysime pasauliui, kad nepavargome, ir stovėsime tol, kol Saakašvilis pasitrauks“. Protesto akcijos suplanuotos ir kituose Gruzijos miestuose: gegužės 20 d. Batumyje, 21 d. – Kutaisyje. Opozicija tikina, kad jų reikalavimus palaiko 80 proc. Tbilisio gyventojų ir didelė dalis provincijos. Tačiau kodėl mitinguojančių gretos vis retėja? Žmonės nebemato prasmės. Iš esmės vienintelis jiems žadamas pasikeitimas – naujas prezidentas.
„Eurasianet“ (gegužės 19 d.) rašo, kad Gruzijos kaimų ir provincijos miestelių gyventojams labiau rūpi ne protesto akcijos, o savo darbo vietos ir galimybė užsidirbti duonai. Šaltinis cituoja prieinamus 2007 m. duomenis: nors BVP per pastaruosius trejus ketverius metus Gruzijoje kasmet augo apie 9 proc. (o šiemet prognozuojama 2–3 proc. augimas), nedarbas siekė net 13,3 procento.
Kodėl opozicija nepatenkinta M. Saakašviliu? Tradiciniai kaltinimai – korupcija ir laisvių suvaržymas. Dėl pirmojo sunku ginčytis, nes tai – iš dalies nepagydoma liga net ir išsivysčiusiuose kraštuose, o štai žodžio laisvė Gruzijoje tikrai nėra beviltiškai užgniaužta. Kur dar taip atvirai ir be jokių skrupulų šalies prezidentas vadinamas „bepročiu“, „psichu“ ir t. t.?
Nepriklausomas rusų politologas Leonidas Radzichovskis tikina, kad M. Saakašvilis su korupcija kovoja bene geriausiai iš visų NVS valstybių. „Galų gale yra objektyvūs duomenys: 2008 m. Gruzijos biudžetas, palyginti su 2003 m., kai į valdžią atėjo M. Saakašvilis, išaugo net 14 kartų. O juk naftos ar dujų ten taip ir nerado. Vadinasi – sąlygos verslui pagerėjo“, – tvirtina politologas. Tačiau, pripažįsta L. Radzichovskis, visai kitaip atrodo kaltinimai dėl pralaimėto praėjusių metų rugpjūčio karo su Rusija – tuo metu Gruzijos prezidentą nuversti buvo lengviausia, bet jis išliko, nes padėjo pati Rusija, paskelbusi M. Saakašvilį „politiniu lavonu“, ir gruzinai susitelkė aplink jį – negi šoksi pagal Kremliaus dūdelę?
Gruzinų opozicijai M. Saakašvilis – asmeninis priešas. Nėra laiko verslui ar ekonomikai – pernelyg daug nuoskaudų, įžeistų jausmų, pavydo, pykčio. Taigi jie tyčiojasi iš jo bailumo, keikia jo klastą, rėkia apie jo „nenormalumą“ kur kas labiau, nei tai darė Rusijoje“, – pabrėžia politologas. Ir priduria: nors M. Saakašvilis, remiantis oficialiais duomenimis, 2008 m. per prezidento rinkimus surinko 53 proc. balsų ir buvo išrinktas iki 2013 m. sausio, nors jo partija 2008 m. gegužę triuškinamai laimėjo parlamento rinkimus, „paimdama“ ir vienmandates apygardas, nors, kaip tikina pats prezidentas, už jį pasisako 65 proc. gruzinų – nėra ir nebuvo nė vieno M. Saakašvilį palaikančio renginio, demonstracijos ar mitingo.
Politika ir politikavimas Gruzijoje yra neatskiriama tautos mentaliteto dalis. Tai – kaip tradicinė užstalė su šašlykais, vynu ir gražiais tostais. L. Radzichovskis įvykius Gruzijoje vadina įdomiais ne vien dėl to, kad tai liečia kaimyninę šalį. Anot jo, tai – tikras „meno kūrinys“, nes teatrališkumas yra gruzinų politikos ypatybė. Viskas – arba nieko.
Net Šurikas filme apie Kaukazo belaisvę nesutiko sprukti pagrobęs nuotaką, o ryžosi viską ištaisyti bet kokia kaina…
Aušra Radzevičiūtė
