Meilė ir gebėjimas atleisti daro stebuklus

Jeigu jums teko gyventi su nelaimingai, piktais ar nuolat besijaučiančiais kaltais žmonėmis, tai jie tikriausiai išmokė jus suvokti save ir aplinkinį pasaulį neigiamai. „Aš niekad nieko nepadarau teisingai“, „Tai mano kaltė“ – štai pavyzdžiai minčių, kurios mums įteigtos. Įdiegtos vaikystėje nuostatos tebeveikia ir brandžiame amžiuje. Jomis vadovaudamiesi mes sukuriame sau gyvenimą, pilną nusivylimų. Kaip atsikratyti mus persekiojančios lemties? Tam reikia visų pirma suprasti, kad mes esame 100 procentų atsakingi už visus savo gyvenimo įvykius – ir gerus, ir blogus. Kiekviena mūsų mintis kuria mūsų ateitį. Mes patys sukuriame vieną ar kitą nemalonią situaciją, o paskui keikiame kitą žmogų už savo nuoskaudas ar nesėkmes. Tik pasiekę harmoniją savo sąmonėje mes galime pasiekti ją realiame gyvenime. Tai, kuo mes tikime, tampa mūsų realybe. Ir mes turime milijonus pasirinkimo galimybių kaip mąstyti. Visatos jėgos niekados neteisia ir nekritikuoja mūsų. Jos priima mus tokiais, kokie esame. O paskui automatiškai atspindi mūsų įsitikinimus. Jeigu jūs linkęs galvoti, kad jūs beveik visada vienišas ir kad jūsų niekas nemyli, tai taip ir bus. Tačiau jeigu jūs linkęs galvoti, kad visur pasaulyje egzistuoja meilė, o aš myliu ir esu mylimas, ir jei kartosite šią frazę kiek galima dažniau, tai būtent šitai jūs ir patirsite. Mylėkite save kaip vaikai Vienitelis dalykas, su kuriuo reikia dirbti – tai jūsų mintys, o jas galima sąmoningai pakeisti. Pirmiausiai reikia išmokti mylėti save, kaip tai daro maži vaikai, įsitikinę, kad jie yra Visatos centras. Kad to pasiektumėte, yra paprastas pratimas. Reikia atsistoti prieš veidrodį ir pažvelgus sau į akis ištarti savo vardą, pasakius: „Aš myliu tave tokį (-ią), koks (-ia) esi“. Iš pažiūros paprasta, o ne tik žodžiais pasiekti to, pasirodo, ne taip jau lengva. Iš pradžių žmonės neretai susiduria su liūdna tiesa, kad jie nemyli nei savęs, nei kitų – išvis nieko šiame pasaulyje. Tiesiog šiaip egzistuoja iš inercijos, liūdesyje ir neviltyje, nesuprasdami nepavykusio gyvenimo priežasčių. Ir jiems reikia daug laiko ir darbo, kad „apverstų“ pasaulį – įtikintų save, kokie jie puikūs, o ne blogi, kad jų reikalai – tai ne nuobodžių pareigų grandinė, besikartojanti diena iš dienos, o įdomus ir džiaugsmingas gyvenimas. Praeitį galima pakeisti Patikėję savimi ir save pamilę jūs galite imtis sekančio etapo – sąmonės valymo, kurio prasmė – įsitikinimų, trukdančių mums gyventi pilnavertį gyvenimą, atsikratymas. Praeitis nutolo visiems laikams. Tai faktas ir nieko čia nepadarysi. Tačiau galima pakeisti mintis apie praeitį. Kvaila pergyventi šiuo momentu dėl to, kad kažkas įžeidė jus seniai seniai. Paimkite popieriaus lapą ir sudarykite detalų sąrašą visko, ką jūsų giminaičiai, mokytojai, draugai, bendradarbiai, viršininkai kalbėjo apie jus neigiamo. Tai ir yra tos mintys, kurių reikia skubiai atsikratyti,nes jos trukdo jums gyventi. Giliai įkvepkite ir iškvėpkite. Atsipalaiduokite. Paskui pasakykite sau: „Aš noriu išsilaisvinti. Ir išsilaisvinu nuo bet kokios įtampos. Aš išsilaisvinu nuo bet kokios baimės. Aš išsilaisvinu nuo visų mano senų įsitikinimų – tų, kurie išvardinti sąraše. Aš jaučiu ramybę. Aš esu harmonijoje su savimi ir su gyvenimu. Aš saugus“. Šį pratimą reikia atlikti kiekvieną kartą, kai jums kyla mintys, nuodijančios jums gyvenimą. Tačiau pratimas neduos reikiamo efekto, jeigu tuo pačiu neišmoksite atleisti. Atsisveikinkime su įžeidimais ir nuoskaudomis Kai gyvenime atsiranda problemų, nesvarbu, kokio pobūdžio, tai reiškia, kad mums reikia kam nors atleisti. Atleidimas ištirpdo nuoskaudą. Atsisėskite kur nors tyloje, atsipalaiduokite. Įsivaizduokite, kad esate užtemdytoje teatro salėje, o ryškiai apšviestoje scenoje stovi žmogus, kuriam jūs turite atleisti, tasai, kurio jūs nekenčiate. Kai jo paveikslas išryškės, įsivaizduokite,m kad su juo vyksta kažkas gero. Priverskite jį šypsotis, galvokite, kad dabar jis laimingas. Išsaugokite šį paveikslą sąmonėje kelias minutes, o paskui leiskite jam išnykti. Dabar įsivaizduokite jo vietoje save – irgi besišypsantį ir laimingą. Šis pratimas padės ištirpdyti susikaupusių nuoskaudų tamsius debesis. Atlikite jį kartą per dieną mėnesį laiko ir pažiūrėkite, kiek lengviau jums pasidarė gyventi. Pamilti save, atsikratyti senų įsitikinimų, atleisti tiems, ko nekenčiate – tai pirmieji žingsniai link naujos gyvenimo filosofijos, naujo gyvenimo būdo. Išmokti atleisti ypač svarbu tiems, kurie kenčia įvairias ligas, kurių negali atsikratyti ilgus metus. Kas, pavyzdžiui, sukelia galvos skausmus? Šervudo nuomone – nepilnavertiškumo jausmas. Todėl, kai suskaus galva, jis pataria atitrūkti nuo reikalų ir paklausti savęs, kame jaučiatės pažemintas ir kodėl. Nuvykite šitą jausmą ir galvos skausmas išnyks savaime. Kitas pavyzdys – širdies ligos. Kai gyvenime nėra meilės ir džiaugsmo, širdis tiesiog susitraukia ir tampa šalta. Kraujas ima tekėti lėčiau ir mes palaipsniui ritamės link anemijos, sklerozės, širdies priepuolių. Arba paimkime antsvorį. Jis – viso labo tik gilesnių vidinių problemų išorinė pasekmė. Šervudo įsitikinimu, antsvorį visada sukelia baimė ir poreikis būti apsaugotiems. Kai žmonės jaučia baimę, nepasitikėjimą savimi, daugelis ima daugiau valgyti ir apauga taukais, atliekančiais organizme apsauginį vaidmenį. Todėl Šervudas neskiria savo pacientams dietų, jos nepadės. Vienintelė dieta, kurią Šervudas rekomenduoja – tai blogų minčių dieta. Pacientai dažnai sako jam, kad jie negali savęs mylėti, kadangi jie stori. O jis aiškina: jūs stori todėl, kad nemylite savęs. Kai mes imame save mylėti ir gerbti, svoris automatiškai mažėja. Atsikratykite žodžio „ne“ Pamilę save, išsilaisvinę nuo trukdančių gyventi nuostatų, įsišaknijusių sąmonėje ir pasąmonėje, atleidę savo skriaudėjams turite padaryti kitą žingsnį – pakeisti save. Paprastai mes sakome „Aš nenoriu čia gyventi“, „Aš nenoriu būti storas“, „Aš nekenčiu šio darbo“ ir t.t. Panašūs tvirtinimai rodo, kokiu būdu mes užprogramuoti. Mums atrodo, kad jeigu galvosime apie negatyvius dalykus, teigiami savaime ateis į mūsų gyvenimą. Iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai. Kuo daugiau pas mus neigiamų minčių, tuo daugiau „negatyvo“ sukuriate ir savo realiame gyvenime. Kad jo atsikratytumėte, reikia pereiti nuo neigiamų nuostatų prie pozityvių, t.y. galvoti apie tai, ką jūs norite pasiekti gyvenime. Tai labai paprasta: perfrazuokite senas mintis. Sakykite sau: „Tusiu puikius namus“, „Aš esu liekna“, „Dirbu įdomų darbą“ ir panašiai. Ir kaip galima dažniau kartokite frazę: „Aš noriu pasikeisti“. Tardami ją, palieskite gerklę. Gerklė – tai centras, kuriame susikoncentravusi visa permainoms reikalinga energija. Ir būkite pasirengę permainoms, kai jos ateis į jūsų gyvenimą. Taip pat reikia žinoti, kad jeigu kažkokioje srityje jūs manote, kad negalite pasikeisti, tai būtent čia jums ir reikia permainų. „Aš noriu pasikeisti, aš noriu pasikeisti…“ – kartojate atkakliai, o Visatos jėgos automatiškai padės jums jūsų siekyje, ir jūs su nuostaba imsite pastebėti vis daugiau ir daugiau teigiamų pasikeitimų savo gyvenime. Kad pagreitinti šį procesą, kasdien atlikite pratimą „noras pasikeisti“. Prieikite prie veidrodžio ir pasakykite sau: „Aš noriu pasikeisti“. Atkreipkite dėmesį į tai, ką pajausite tai sakydami. Jeigu pastebėsite, kad priešinatės arba svyruojate, paklauskite, kodėl. Paklauskite savęs, koks teiginys ar mintis verčia jus tai jausti? Jūs turite „ištirpdyti“ tą pasipriešinimą ir svyravimą, nepriklausomai nuo to, žinote, ar nežinote, iš kur visa tai kyla. Prieikite vėl prie veidrodžio, atidžiai pažvelkite sau į akis, palieskite gerklę ir garsiai ištarkite dešimt kartų iš eilės: „Aš noriu išsilaisvinti nuo bet kokio pasipriešinimo“. Darbas su veidrodžiu labai padeda. Pažiūrėti sau į akis ir pasakyti kažką gero – pats greičiausias būdas gauti teigiamus rezultatus. Grįžimas į vaikystę Jei aprašytas pratimas nelabai tepadės, nenusivilkite. Reikalas čia tas, kad kai kurie mūsų įsitikinimai ir nuostatos palaidoti taip giliai mumyse, kad jų iškart nepasieksi – jie įteigti mums ankstyvoje vaikystėje. Tokiu atveju, kaip rodo praktika, didelę pagalbą suteikia „įsivaizdavimo“ pratimas. Įsivaizduokite save mažu 5-6 metų vaiku. Pažvelkite tam vaikui giliai į akis. Pasistenkite pamatyti gilų liūdesį ir suprasti, kad šis liūdesys dėl meilės jums. Ištieskite rankas ir apkabinkite tą mažylį, priglauskite jį prie krūtinės. Pasakykite jam, kaip stipriai jį mylite. Pasakykite, kad jūs žavitės jo protu, o jeigu jis daro klaidų, tai juk nieko tokio, visi jas daro. Pažadėkite jam, kad visada ateisite jam į pagalbą, jeigu to reikės. Dabar tegu vaikas pasidaro labai mažas, žirnio didumo. Padėkite jį sau į širdį, tegu jis ten apsigyvena. Kai žvelgsite žemyn, jūs matysite jo mažytį veidelį ir galėsite atiduoti jam visą savo, jam tokią svarbią, meilę. Dabar įsivaizduokite savo motiną, kai jai buvo 4-5 metai, išsigandusią ir trokštančią meilės. Ištieskite jai savo rankas ir pasakykite, kaip jūs ją mylite. Pasakykite jai, kad ji gali jumis pasikliauti, nežiūrint į nieką. Kai ji nusiramins ir pasijus saugi, padėkite ją į savo širdį. Padarykite tą patį su savo tėvu ir raskite jam vietelę šalia savęs ir motinos. Mylėkite juos visus, nes nėra nieko šventesnio už meilę mažiems vaikams. Pajuskite šilumą, sklindančią per jūsų kūną, švelnumą. Tegu šie jausmai pradeda keisti jūsų gyvenimą…