Koronavirusui ir toliau siaučiant, nebetyli ir patys medikai. Vieni po kitų dalijasi sunkiais išgyvenimais iš darbo.
Šįkart prabilo Jungtinės Karalystės medikas – Nacionalinės sveikatos apsaugos tarnybos (NHS) darbuotojas.
PENKTADIENIS
Esame pratę prie mirties, bet ne tokios
Dėl nerimo šiąnakt beveik nemiegojau. Jau antrą naktį iš eilės, prabundu ketvirtą ryto ir nebeužmiegu iki aušros. Jaučiu didelį spaudimą. Vienintelis mano šios savaitės tikslas buvo viską išverti, bet negaliu taip gyventi amžinai.
Myliu savo darbą, bet esu pervargęs. Visi pervargę – sunkiai tvardosi.
Viena seselė papasakojo man, kad ji kas vakarą grįžusi namo verkia. Kai kurie mažiau uždirbantys darbuotojai tiesiog išėjo iš darbo. Mano vienas draugas, Londone dirbantis daktaras, po pirmosios bangos patiria potrauminį stresą, ir šįkart dirbti nebegali.
Esame įpratę matyti mirštančius žmones, tačiau ne tiek daug, ir ne taip reguliariai.
Prieš koronavirusą, matydavau dvi arba tris mirtis per savaitę. Dabar – keturias ar penkias kasdien.
Dar yra fizinis krūvis – jis varginantis. Didėjantis chaosas fone ir, žinoma, kankinantis nerimas, kad šis virusas mutuos vėl ir vėl.
Kai grįžau į darbą, sužinojau, kad 70-metis dviratininkas naktį buvo perkeltas į intensyvios terapijos skyrių. Vakar jam viskas buvo gerai. Bet taip galėjo atrodyti tik nepatyrusiai akiai.
Apmaudu, tačiau silpna 90-ies metų močiutė, kurią aptarėme antradienį, miršta. Mes padėjome jai jaustis patogiai, tačiau daugiau nieko nebegalime padaryti. Jos dviem sūnums, abiem apie šešiasdešimt, buvo leista su ja atsisveikinti. Vyrai dėvėjo visą kūną dengiančias apsaugos priemones. Motina jų neatpažino.
Jau pastebime Kalėdų padarinius. Turime naują pacientę, kuri liepė savo šeimai nelankyti jos, tačiau jie moters prašymo nepaisė, ir vis tiek atvyko.
Ji užsikrėtė koronavirusu, ir yra didelė tikimybė, kad mirs. Dažnai tai matome.
Sužinojau, kad kai kurie NHS darbuotojai, dirbantys iš namų, buvo paskiepyti prieš mus – dirbančius fronto linijose. Jų savanaudiškumas siutina mane.
Visa savaitė buvo lyg migla. Bet žinau, kad savaitgalį kamuosiuosi galvodamas, ar priėmiau gerus sprendimus, ar galėjau ką nors daryti kitaip.
Nežinau, kiek ilgai dar galėsime atlaikyti šį nepakeliamą spaudimą.
Prašau – vietoj to, kad eitumėte į miestą, pažiūrėkite filmą, pasportuokite namie ar paskaitykite knygą.
Miršta daug žmonių ir todėl mūsų darbas tampa nebeįmanomu.
