S. Steikūnaitė pasakojo, kad veislės pasirinkimą lėmė šuns dydis, mat ji visuomet norėjo mažo augintinio: „Daug mano pažįstamų turi tokio tipo šuniukus. Dabar yra labai populiaru jorkšyrai, bet jų yra tiek daug, kad tokios veislės šuns nebenorėjau. Maltos bišonai neužauga dideli, jie yra labai draugiški, mieli, nesišeria. Taip pat jie yra labai gražūs, pūkuoti balti...“
Kadangi Skaistė šuniuką pirko iš veislyno, tad sukti galvos renkant vardą neteko – jis buvo jau užrašytas dokumentuose: „Kiti šuniukai veislyne buvo ilgesnėmis kojytėmis, ilgesniais snukučiais, todėl ateityje jie būtų didesnio dydžio. Iš dviejų šuniukų, kurie bus ateityje mažiukai, vieną pasiėmė veislyno šeimininkai, o kitas liko mums. Jo kailis geresnis, snukutis trumpesnis, tas jis automatiškai bus ir gražesnis.“
Pasiteiravus, ar žada ateityje vesti šunelį į parodas, S. Steikūnaitė tikino, kad dar apie tai negalvojanti: „Norint paruošti šuniuką parodai, reikia įdėti daug darbo: užauginti jo plaukus, jie turi būti ilgi, gražūs. Žinoma, neatmenu varianto sudalyvauti parodose, juk šuo yra kilmingas.“
Nors maži šuniukai dažnai prikrečia įvairių išdaigų, tačiau atlikėja tikino, kad kol kas Obeliskas nieko neprikrėtė: „Batai yra slepiami, juk žinome, kad šuo mėgsta graužti pačius geriausius batus. Jau dabar matome, kad šuo bus su „dideliu“ charakteriu ir lepūnėlis, nes miega tik lovoje.“
Moteris tikino, nemananti, kad suderinti šuns priežiūrą ir koncertus kils problemų: „Jei koncertas be nakvynės – šuo galės likti namuose, yra pripratintas daryti ant palučių. Jei jau išvyksiu kur ilgesniam laikui, tai tikrai atsiras norinčių pasaugoti.“
