P. Bakutis šiandien dirba Kauno klinikose ir Druskininkuose, taip pat yra Lietuvos futbolo rinktinės gydytojas. Tačiau vaikystėje jis nė nesvajojo apie žmonių gydymą – ilgą laiką buvo įsitikinęs, kad taps veterinaru. Vis dėlto ilgainiui didelis noras padėti žmonėms nugalėjo ir paskatino rinktis mediciną.
Naujienų portalui tv3.lt gydytojas atvirai pasakoja apie savo kelią į mediciną, kasdienį darbą operacinėje, pasirinkimą tapti ortopedu traumatologu, sudėtingiausius profesinius išbandymus ir gyvenimą už gydytojo chalato ribų.
Naujienų portalas tv3.lt pristato naują straipsnių ciklą „Už kadro“, kuriame kviesime iš arčiau pažvelgti į skirtingas profesijas ir žmones, pasirinkusius įvairius karjeros kelius. Šiame cikle pasakosime apie įdomias profesijas, kalbinsime jų atstovus ir bandysime atskleisti tai, ko dažnai nematome iš šalies.
Šiandien esate gydytojas ortopedas traumatologas, tačiau, kaip pasakojote, vaikystėje jūsų planai buvo visai kitokie. Kada pirmą kartą supratote, kad vis dėlto norite rinktis mediciną ir gydyti žmones?
Visą laiką nuo vaikystės norėjau būti veterinaru. Daug laiko leisdavau kaime pas senelius, jie augindavo gyvulius, todėl galvojau, kad būsiu veterinaras.
Kai mokykloje reikėjo pasirinkti dalykus vienuoliktoje klasėje ir nuspręsti, į kurią pusę krypti, pasirinkau viską tarsi veterinarijai. Bet tą vasarą supratau, kad turiu stipresnį asmeninį norą padėti žmonėms. Būtent tai galiausiai ir paskatino rinktis mediciną vietoje veterinarijos.
Nuo medicinos ir nebuvau labai toli. Mano mama ne gydytoja, bet ji dirbo [Kauno] klinikose su magnetinio rezonanso ir kitais radiologiniais tyrimais. Nuo mažų dienų vis apsilankydavau ligoninėje, kartais per jos budėjimus. Man tai buvo pakankamai sava vieta.
Įtakos turėjo ir aplinka. Mokiausi gimnazijoje, o ten vyravo tam tikras požiūris, kuris skatino siekti ambicingų tikslų ir rinktis profesiją, reikalaujančią daug atsakomybės. Nors veterinarija man vis dar atrodė rimta ir prasminga specialybė, kažkur viduje vis tiek jaučiau, kad noriu pabandyti kažką daugiau. Taip galiausiai ir atsiradau medicinoje.
Daugelis girdime, kad medicinos studijos yra itin sunkios. Jūsų akimis, kas jose yra sunkiausia ir kuo jos skiriasi nuo kitų universitetinių studijų?
Medicina, kurią mes studijuojame, vis dėlto yra labiau amato mokymasis, o ne kažkokie teoriniai dalykai, kuriuos tu gali pabandyti suprasti ir tada taikyti. Medicinoje labai didelė dalis yra tiesiog visko išmokimas. Kai tik ateiname į mediciną, pradedame nuo anatomijos, visų pagrindinių žinių. Daug dalykų tu tiesiog turi išmokti – vien suprasti nepakanka.
Turi įsisavinti labai didelį kiekį informacijos. Mes šešerius metus studijuojame bendrąją mediciną, o per tuos metus reikia išmokti beprotiškai daug dalykų, kurie iš esmės yra tik pagrindai. Po to yra rezidentūra, o vėliau visą gyvenimą toliau mokaisi.
Kaune taikomas probleminis mokymas. Turime mėnesį ar pusantro tam tikram moduliui. Kiekvieną savaitę gauni tam tikrą klinikinę situaciją, problemą. Tada ją studijuoji, eini į paskaitas, susijusias su ta problema, ir bandai ją išspręsti. Kitą savaitę gauni naują problemą.
Po mėnesio ar pusantro laikai egzaminą ir iš karto keliauji į kitą modulį, kur viskas prasideda iš naujo. Taip šešerius metus ir gyveni. Tai gali gąsdinti, bet tuo pačiu labai įdomu studijuoti, nes iš karto praktiškai bandai žinias taikyti.
Kas būtent jus taip patraukė ortopedijoje traumatologijoje?
Ortopedija traumatologija visą laiką buvo kažkur šalia. Mes visi vaikystėje buvome susitraumavę, susižeidę, kažkas iš draugų ką nors susitraumuodavo. Tai buvo tokia įdomi sritis, kurią tik studijuodamas mediciną pažinau visiškai kitaip.
Standartinis žmogus traumatologiją turbūt įsivaizduoja taip: nukritai, susilaužei kažką, atvažiavai į priėmimą, tau uždėjo gipsą ir čia yra traumatologija. Tačiau studijų metais pamačiau, kad gipso uždėjimas yra tik mažas procentas viso darbo. Visa kita slypi operacinėse.
Tai yra milžiniška sritis, kuri labai sparčiai tobulėja. Jeigu anksčiau žmogus susilaužydavo šlaunikaulį, būdavo taikomas skeletinis tempimas – jis du mėnesius gulėdavo lovoje su pakabintu svoriu ant kojos, kad kaulas sugytų. Šiais laikais mes tą pačią dieną keliaujame su žmogumi į operacinę, kad jis jau kitą dieną galėtų vaikščioti.
Mane ir sužavėjo tai, kad tai yra visiškai kitaip, nei įsivaizduoja dauguma žmonių, ir kartu – itin plati sritis.
Kaip atrodo jūsų darbo diena? Tikriausiai daugelis žmonių net neįsivaizduoja, kas vyksta nuo tos akimirkos, kai gydytojas ryte ateina į ligoninę, iki vakaro.
Mano diena turbūt nebus labai standartinė, nes esu darboholikas. Dirbu Kauno klinikose, dirbu Druskininkuose, esu Lietuvos futbolo rinktinės gydytojas, todėl tų darbų pas mane labai daug ir įvairių.
Bet jeigu kalbėtume apie standartinę dieną, nepriklausomai nuo vietos, mūsų darbas visą laiką prasideda ryte nuo rytinio aptarimo. Susirenka tą dieną budintys gydytojai, prieš tai budėję gydytojai ir kiti tą dieną dirbantys gydytojai. Aptariame visus naujai hospitalizuotus pacientus – kas jiems nutiko, koks gydymo planas, kas jau buvo padaryta ir kas bus daroma toliau.
Aptariame bendrą situaciją skyriuje. Tada, po viso šito aptarimo, kuris dažniausiai tikrai nebūna penkių minučių, keliaujame pas savo pacientus, kuriuos tuo metu gydome skyriuje. Pasižiūrime, kaip jiems sekasi, kaip jie jaučiasi, kas naujo įvyko arba neįvyko, ar jų būklė pagerėjo, ar pablogėjo.
Tada keliaujame į operacinę, nes praktiškai kiekviena diena yra operacinės diena. Atliekame tam tikrą skaičių operacijų. Viskas priklauso nuo to, kokios tai operacijos ir kiek jų gali sutalpinti į vieną dieną.
Vakare dar kartą aplankai visus pacientus, pasižiūri, ar per dieną nieko blogo neįvyko, ir tada jau keliauji namo, pabaigęs savo darbus.
Per savo karjerą tikriausiai matėte tai, ką paprastam žmogui būtų sunku net įsivaizduoti. Kokia trauma iki šiol iškyla prieš akis, vos apie ją pagalvojus?
Traumatologijoje tokių atvejų labai daug. Per laiką tu prie visko kažkiek įpranti. Tarkime, paprastoje draugų kompanijoje vienas draugas nukrito, susilaužė koją ir koja dėl lūžio liko šiek tiek deformuota. Man, kaip ortopedui, tai yra visiškai darbinė standartinė situacija. Aš matau, kad tiesiog yra lūžis ir dėl jo pakitusi kojos forma.
Man tai absoliučiai nieko ypatingo, kitą dieną jau būnu pamiršęs tą vaizdą. Bet mano draugams, kurie tuo metu buvo šalia, tai sukėlė didelį išgąstį ir stresą. Jie tokią situaciją tikrai prisimena.
Mums, ortopedams traumatologams, turbūt didžiausią įspūdį palieka itin sunkios traumos bei jų metu įvykusios trauminės amputacijos. Mes iš esmės dirbame su galūnėmis – rankomis, kojomis, todėl tokios situacijos turbūt įsimena giliausiai.
Ar jums pavyksta atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo? Ar grįžęs namo galite tiesiog nebegalvoti apie pacientus ir tai, kas tą dieną vyko operacinėje?
Nežinau, ar pavyksta. Net nežinau, kada jau skaitosi, kad pavyko neparsinešti darbo namo.
Mes, žinoma, per laiką ir praktiką išmokstame šiek tiek atsiriboti nuo tam tikrų situacijų. Pavyzdžiui, pacientui įvyksta komplikacija ar kažkas pasikeičia, mes išmokstame nuo to šiek tiek atsiriboti, kad tos neigiamos mintys mūsų nuolat neapkrautų.
Bet vis tiek mintį apie pacientą, jo nelaimę kažkur nešiojamės savo galvoje. Mes su kolegomis esame aptarę, kad jeigu išeiname atostogų, reikia išeiti bent trims savaitėms. Pirmą savaitę tu visą laiką galvoji apie pacientus, kuriuos gydei iki atostogų, ir kaip jiems sekasi.
Antrą savaitę tos mintys po truputį pradeda dingti, o trečią savaitę jau pradedi galvoti apie pacientus, kurie tavęs laukia, kai grįši po atostogų.
Mes nelabai dingstame nuo darbo minčių, kai grįžtame namo. Aišku, stengiesi užsiimti hobiais, leisti laiką su vaikais, ką nors veikti, kad mintys būtų užimtos.
Bet jos vis tiek kažkur lieka. Atsiguli į lovą ir galvoje sukasi visos šiandieninės operacijos, visos rytojaus operacijos, ką galėjai padaryti geriau ir ką galėsi padaryti geriau. Toks yra mūsų gyvenimas.
Kai kasdien tenka matyti įvairias traumas, atrodo natūralu rinktis kuo saugesnį laisvalaikį. Tačiau jūsų atveju – priešingai. Ką mėgstate veikti, kai nesate ligoninėje?
Didžiąją laisvo laiko dalį stengiuosi skirti savo vaikams – sūnui Bernardui ir dukrai Barborai.
Tačiau kartu esu jaunas žmogus, todėl man patinka aktyvus laisvalaikis. Pastaruosius kelerius metus tai yra įvairūs vandens sportai, motociklas – turiu motociklo teises, žiemą – slidinėjimas.
Kuo toliau, tuo dažniau renkuosi aktyvius sportus. Mūsų darbe dažnai susiduriame su traumomis, kurios nutinka užsiimant įvairiomis pramogomis.
Vasarą gydome žmones, patyrusius traumas vandens pramogose, o žiemą – slidinėjimo traumas. Tai mes patys ir užsiimame tomis veiklomis, kad geriau pažintume, kaip viskas vyksta ir dėl ko žmonės susitraumuoja.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
