„Karas labai pakeitė mano gyvenimą, nes kare žuvo mano tėtis. Jis žuvo prie Bachmuto. Man labai sunku“, – guodžiasi ukrainietė Valerija.
Bet tuoj pat priduria, kad slogias mintis šiomis dienomis jai padeda nuvyti viešnagė Lietuvoje. Jai įdomu buvo apsilankyti Valstybės pažinimo centre ir pabendrauti su pirmąja šalies ponia Diana Nausėdiene.
Ir ne tik Valerija džiaugiasi, jai antrina ir dar 35 ukrainiečių vaikai, dalyvaujantys Lietuvos šaulių sąjungos surengtoje stovykloje, pirmą kartą skirtoje būtent ukrainiečių karių dviejų brigadų vaikams. Stovyklautojai neslepia – buvimas Lietuvoje prilygsta stebuklui, mat pagaliau gali ramiai išsimiegoti.
„Nes mes Ukrainoje jau ištisai girdime pavojaus sirenas naktimis, sprogimus. Mes ištisai nerimaujame Ukrainoje. Nes gali kiek nori ignoruoti pavojaus signalus, bet vis tiek ryte nubudęs išgirsti apie susprogdintus pastatus ten, kur prieš kelias dienas buvai“, – pasakoja ukrainietė Veronika.
Jai pritaria ir Artiomas.
„Aš labai dėkingas, nes bent 5 dienas galiu jausti, kas yra ramybė, kaip gyventi be nerimo“, – sako vaikas.
Vaikus atlydėjo kelios mamos ir dviejų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų brigadų karininkės. Anot jų, su rusų okupantais kovojančių karių vaikai po kelių buvimo Lietuvoje dienų ėmė rimti.
„Mama stato savo vaikui žibintuvėlį prie lovos ir sėdi šalia jo. Nes vaikas niekaip negali užmigti. Kitiems vaikams ji sako: atleiskit, bet turiu čia pasėdėti, nes jis neužmiega. Pirmą naktį jis į mūsų kambarį kokius 5 kartus atėjęs buvo. Ir kaskart beldžia, sakau, jau tegu nebeldžia, tegu taip užeina. O jau trečia naktis ir mes džiaugiamės, Matvejus pas mus jau nebėjo, nes vaikas nurimo“, – pasakoja vaikus atlydėjusi karininkė Irena Filenko.
Vaikai stovyklauja Alytaus pašonėje, tačiau kiekvieną dieną jų laukia nauja pažintis su vis kitu miestu.
„Tai, kaip pastebėjau, labai gražus kraštas, graži architektūra, ir labai geri žmonės. Labai darbštūs. Matau, kad jie nebūna be darbo. Ir net mums padeda: aukos ir palaikymas, okupantų smerkimas, visa tai man kaip motyvacija dar labiau domėtis Lietuvos istorija“, – teigia Miša.
„Šaulių sąjungos stovyklos dažnai būna tokios daugiau karinio pobūdžio, bet šitiems vaikams mes tikrai neorganizuosime karinio pobūdžio – darom pramoginę“, – pasakoja Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas Židrūnas Šadauskis.
Idėja atvežti šiuos vaikus į mūsų šalį kilo Lietuvos garbės konsului Luhansko srityje Robertui Gabului. Anot jo, kariauti ukrainiečiams bus kur kas lengviau, kai žinos, kad bent kelias dienas jų vaikai pabus toliau nuo karo.
„Tad nusprendėm imti visus kas tik norės važiuoti. Tai aišku, kad ne ta grupė pagal dydį, turėtų jų būti daug daugiau“, – sako R. Gabulas
Tačiau ne visiems norintiems pavyksta susitvarkyti dokumentus, kad trumpam paliktų Ukrainą.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
