2010 m. gegužės 25 d., 19.00 val. galerijoje „Piekary“, Poznanėje (Lenkija) atidaroma lietuvių fotografo Rimaldo Vikšraičio paroda.
Žiūrint į persidengiančias fotografijų serijas „Vienkiemio godos“, „Pavargusio kaimo grimasos“ ar „Skerdynės“, patenki į keliolikos pietvakarių pasienio regiono sodybų ir kaimų kasdienybę. Nors šių serijų laikas apima vos du dešimtmečius, jos pasakoja apie Lietuvos ir iš dalies visos Rytų Europos istorijos padarinius.
Dažnai apgirtę ir pavargę veidai žmonių, pasidavusių likimui, kurio jie nesirinko. Įvairūs vakarėliai tam tikromis progomis, bet dažniausiai ir be jų, netvarkinguose namuose ir kiemuose atrodo liūdnokai. Žmonių akyse nėra vilties, tačiau nėra ir priekaišto – jie priima gyvenimą tokį, koks jis yra, dažnai su buteliu rankose. Kas jiems belieka... Tik kartas nuo karto šmėstelintys vaikai šviesiais veidais, atrodo, teikia kažkokios nepagrįstos vilties.
R. Vikšraitis verčia mus pažvelgti į gyvenimą, kurio daugelis nematome ar tiesiog jį ignoruojame. Klausimas, kiek iš mūsų gali pripažinti, kad toks gyvenimas egzistuoja ir kad tai nėra apgaulė, su kuria mes dažnai susipažįstame televizijos laidose. Tai aš pavadinčiau didžiausiu R. Vikšraičio kūrybos paradoksu – nepagražinta realybė atrodo neįtikėtina, nes mes nenorime pažinti tokios realybės ir tuo labiau nenorime jos pripažinti. Į šias fotografijų serijas nėra patogu žiūrėti, nes jos verčia atrasti su jomis santykį, kuris, bet kuriuo atveju, yra nepatogus.
Juodai balta fotografija, tiksli kompozicija, natūralus apšvietimas pabrėžia šiurpią kasdienybę ir dar labiau apnuogina tą varganą gyvenimą. Kartais pagalvoju apie autoriaus motyvus ir tikslus. Gana sunku būti populiariu taip fotografuojant – ši fotografija tiesiogiai baksnoja į visuomenės žaizdas, ir ne tik Lietuvos. Nenuostabu, kad ji nežavi tų, kurie bando reprezentuoti kylančią šalį, ar tų, kurie mato save šiose fotografijose. Daug kas šioje situacijoje priklauso nuo kiekvieno mūsų sąžinės balso.
Iki apdovanojimų, kuriais R. Vikšraitis buvo apdovanotas pastaraisiais metais, kelias buvo ilgas ir sunkus... Tikriausiai ir mums visiems reikia šiek tiek laiko, kad atrastume tokios nuogos fotografijos, liudijančios kažkur (ne)gyvenamą gyvenimą, supratimo kelią.
