Su Vytautu Kernagiu ne vienerius metus kartu mokėsi ir vėliau ilgamečiais bičiuliais buvo ir aktoriai Larisa Kalpokaitė su vyru Jonu Braškiu. Pora pasidalijo įspūdžiais apie jau greitai didžiuosius ekranus pasieksiantį filmą ir prisiminė iš bičiulio išmoktas pamokas,
Aktorė Larisa Kalpokaitė sako, į filmą ėjusi be išankstinių nuostatų. Moteris prisimena, iš V. Kernagio gavusi vieną labai jai brangų patarimą.
„Bendravau su Vytu savo jaunystėje. Jo pusseserės buvo septyniais metais vyresnės už mane ir aš buvau paskutinė, kuri į tą jų ratą buvau priimta. Aš žiūrėdama filmą žliumbiau vietomis. Daug prisiminimų iškilo.
Man Vytas sakė, kad žmogus scenoje turi būti atviras ne iki galo, o tik iki tam tikros ribos. Nepaisant to, turi būti nuoširdus. Aš po daugelio metų stovėdama scenoje galiu šimteriopai pasirašyti po šiais žodžiais“, – pasakoja L. Kalpokaitė.
Iš Larisos atminties nėra išsitrynęs ir vienas paskutinių susitikimų su Vytautu Kernagiu: „Prisimenu paskutinį kartą, kai su juo kalbėjau, dar niekas nežinojo, kad jis serga.
Mes visi susirinkome susirinkome Vyto Grigolio metinėms, ir Vytas pasakė, jog jam sušlubavo sveikata ir jis nedalyvaus koncerte dėl to, eis pasitikrinti. Niekam net į galvą negalėjo ateiti tokia mintis, kad jis susirgs“, – prisimena aktorė.
Vytautą Kernagį Larisa Kalpokaitė prisimena kaip labai autentišką ir tikrą žmogų. Aktorė sako, iš bičiulio pasisėmusi labai daug patirties tiek stovint ant scenos kaip muzikantui, tiek kaip aktoriui.
„Apie dramą jis man prieš koncertą Palangoje yra pasakęs: „žinai, stovėti scenoje ir dainuoti yra žymiai sunkiau, negu pasislėpti už personažo ir vaidinti. Kai stovi ant scenos vienas, tu negali sumeluoti.“
Tada aš buvau jauna, tik baigusi muzikos akademiją, nelabai supratau tos frazės. Protu ją suvokiau, bet ne širdimi. Kai išeinu dainuoti, aš labai gerai dabar ją suprantu“, – sako Larisa Kalpokaitė.
Larisos vyras Jonas Braškys su Vytautu Kernagiu taip pat susipažino moksluose. Su bičiuliu aktorius turi ne vieną smagų prisiminimą.
„Vytą pažįstu nuo aštuoniolikos metų. Paskutinį kartą kai matėmės, ką jis šnekėjo, tai buvo tikras Vytas. Vytas žinojo savo vertę, jis niekada nedarė nieko puse kojos. Mes buvome draugai.
Buvau trečiame kurse, dar Palangos nebuvau matęs. Jis sako, imam palapinę ir važiuojam. Ir mes dešimt dienų palapinėje, tuometinės konservatorijos kieme pragyvenome.
Mes kartu stojome į studijas. Buvo vieša paslaptis, kad jis nori būti režisierius. Jis buvo tokio charakterio žmogus, kuris moka griežtai pasakyti, kaip nukirsti. Jis norėjo būti aktoriumi, bet įvyko pats geriausias variantas – jis tapo ir aktoriumi, ir režisieriumi, ir scenaristu“, – pasakoja J. Braškys.
Tiesa, prabilus apie V. Kernagio mirtį, aktoriaus balsas suvirpa: „Vytas nebuvo su rūtų vainikėliu. Jis visada žinojo, ką darė.
Jis visada žinojo, ką pasakyti, visada norėjo pasisakyti, jį tai varė kaip tikras varikliukas. Vytas nemėgo sentimentų. Jis buvo teisingas žmogus ir sakė tiesą. O kas nemokėjo to išgliaudyti, tai čia buvo ne jo problema.
Kai Vytas išėjo, kai pradėdavo per radiją leisti jo dainas, pajutau, kad nesusitaikiau su jo išėjimu. Negaliu. Man jis gyvas“, – prisimena Jonas Braškys.
