Šiemet įteikta devintoji filosofijos profesoriaus Stasio Šalkauskio premija. Už tautos kultūros, meno, mokslo ir filosofinės minties turtinimą bei ugdymą premija skirta etnologui, istorikui profesoriui Libertui Klimkai.
Gegužės 16-ąją, minint S. Šalkauskio gimtadienį, Lietuvos kultūros fondas ir Šiaulių savivaldybė jo vardo premiją, įsteigtą 1991 metais, įteikė dar vienam laureatui - etnologui Libertui Klimkai.
„Šios dienos įvykis persmelkė širdį tokia jausmų gama, kad sunku susikaupti ir išsakyti, ką jaučiu. Nominacija man yra netikėta, - jaudulio neslėpdamas kalbėjo premiją gavęs laureatas. - Premija įpareigoja ir sustiprina tikėjimą, kad esame teisingame kelyje, dirbdami konkrečius praktinius etninės kultūros darbus.“
S. Šalkauskio mintys aktualesnės šiandien
Filosofo Stasio Šalkauskio palikimas, anot L. Klimkos, šiomis dienomis aktualesnis nei anksčiau, ypač dabar, kai Lietuva kelyje į ateitį kliūva už akmenukų ir susiduria su įvairiomis povandeninėmis tėkmėmis, kai yra didelė socialinė atskirtis, masinė migracija, kai nuvertinamos dorovės normos.
Premijos laureatas įsitikinęs, kad per septyniolika nepriklausomos Lietuvos metų buvo galima padaryti ir daugiau. Veiksmų programa jau kadaise buvo išsakyta S. Šalkauskio darbuose. Filosofas rašė apie globalizaciją, nacionalizmo pavojus ir rimtais argumentais parodė, kaip išvengti šių blogybių.
„Žvelgiant į šių dienų realybę, vienas po kito pribloškia įvykiai. Seime svarstoma, kas yra šeima... Kai vaikų skaičius taip drastiškai mažėja, o tautai iš po kojų slysta žemė, motinos žudo savo paaugusius vaikelius... Tai riba, kurią mes peržengėme. Mus laikęs pagrindas - tėvų ir senelių įskiepyta katalikiškoji pažiūra į pasaulį. Naujų jėgų suteikti gali gilinimasis į kultūros paveldą, o šios dienos darbams atsvarą galima rasti filosofo S. Šalkauskio mintyse ir žodžiuose“, - tvirtina profesorius Libertas Klimka.
Studentai skambina net naktį
Premijos laureatas tikina, kad etninė kultūra nėra atgyvenęs dalykas, kurį reikia sudėti į knygas ar muziejų lentynas. Tai - gyvas kultūrinis vyksmas, reikalingas tautos gyvasčiai. Profesorius apgailestauja, kad gilesnio supratimo stoka pasireiškia ir valstybinių organizacijų požiūryje į kultūrą. Patys kultūros darbuotojai etninės kultūros neprilygina profesionaliajai kultūrai, kartais jos supriešinamos. „Nereikalinga ši atskirtis. Dar tas mūsų provincialumas - neva, kas jau sava, tai prasta. Mes nemokame pastebėti šedevrų, kuriuos turime“, - pastebi S. Šalkauskio premijos laureatas.
Apie Lietuvos šedevrus ir tai, kuo šalis išsiskiria iš kitų, L. Klimka pasakoja ne tik radijo laidose ar paskaitose, bet ir į užsienį išvykusiems savo studentams. Net, kai šie paskambina net naktį ir prašo padėti pristatyti Lietuvą kitataučiams.
„Pirmiausia sakau jiems, kad Lietuva yra piliakalnių žemė. Neseniai visus suskaičiavome. 831 piliakalnis. Nėra kito tokio krašto. Tai rodo didžiulę meilę savo šaliai ir jos laisvės kainą. Nėra Europoje tokio krašto, kur būtų tiek daug su meile ir jausmu pastatytų bažnyčių. Jų statyba - tai žmonių siekių ir minčių išraiška. Pasauliui galėtume pasiūlyti atkreipti dėmesį į Lietuvos bažnyčias kaip į dvasinių kultūros šedevrų sąrašo objektus. Pažiūrėkite, kiek tokioje mažoje teritorijoje yra tarmių“, - Lietuvos kultūrines vertybes įvardija etnologas. - Mūsų šalies etninė kultūra ypatinga ir vėtrungėmis, verbomis, užgavėnių kaukėmis, papuošalais, dvarų parkais, amatais, tradicijomis...
Kad žinotų ne tik Sabonį
Važinėdamas po Lietuvą ir dirbdamas Etninės kultūros globos taryboje, L. Klimka rūpinasi kaimo bendruomenėmis, gyvesne jų veikla, skatina narius burtis, siūlo išnaudoti Europos lėšas paramai gauti. Taip būtų išlaikomas bendruomeniškumas, įdomiau gyventų jaunimas, išliktų regioninis savitumas. Savo amatu pragyvenimo šaltinį galėtų užsitikrinti nemažai žmonių.
Etninės kultūros globos taryba rūpinasi, kad aukštosiose mokyklose būtų skiriamas didesnis dėmesys etninei kultūrai ir kultūros specialistams. Kol kas juos ruošia vienintelis Vytauto Didžiojo universitetas ir ne tokius, kokių reikia konkretiems etninės kultūros darbams. Yra paruošta 116 etninę kultūrą vidurinėse mokyklose dėstyti galinčių mokytojų, tačiau mokyklų yra aštuonis kartus daugiau.
Šiuo metu kuriamas ir registras arba informacinė sistema, į kurią stengiamasi sudėti visa, kas sietina su gyvąja kultūra - dainas, amatus, tradicijas, tautodailininkų darbus. Šis registras, kuriame kiekvienas kraštas suinteresuotas pristatyti save išsamiai, kuriamas su UNESCO organizacija.
„Kraštas turėtų pasirūpinti, kad nenunyktų tradicinis kraštovaizdis, tuomet būsime įdomūs ne tik patys sau, bet ir pasauliui. Etninės kultūros globos taryboje formuluojama, kaip turėtų skambėti Lietuvos vardas užsienyje. Kalbėdami apie Lietuvą, galėtume paminėti ne tik Arvydą Sabonį. Pavyzdžiui, Šiauliai ruošia stiprius akordeonininkus. Juk kiekvienas šalies kraštas kažkuo garsėja ir laimę, kaip sakau, savo studentams, surasime niekur kitur, tik savo krašte“, - tikina premijos laureatas L. Klimka.
S. Šalkauskio premija įsteigta 1991 metais. Tais metais premija buvo skirta filosofui Romualdui Ozolui, teologijos profesoriui Arvydui Žygui, 1995 metais - šiauliečiui menotyrininkui profesoriui habilituotam daktarui Vyteniui Rimkui, Kauno metropolitui arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, 1999 metais - šiaulietei istorikei Nijolė Gaškaitei- Žemaitienei, o po dvejų metų - dar vienam šiauliečiui profesoriui Vytautui Sirtautui, 2003 metais - LR Prezidentui Valdui Adamkui, o prieš trejus metus - filosofui Leonidui Donskiui.
Libertas Klimka - lietuvių fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, naujų tarpdisciplininių mokslo šakų - paleoastronomijos ir etnokosmologijos - pradininkas Lietuvoje. Nuo 2005 m. - Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas.
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus mokslinis vadovas, kultūros vertybių apsaugos departamento ekspertas. Priklauso Lietuvos mokslo istorikų asociacijai, Lietuvos kraštotyros draugijai, Lietuvos astronomų draugijai, Lietuvos fizikų draugijai, Martyno Mažvydo klubui, organizacijai „Astronomija kultūroje“.
Yra parašęs per aštuonis šimtus įvairių mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių, bendradarbiauja su laikraščiais, žurnalais, dalyvauja Lietuvos radijo ar televizijos laidose. Astronominio kalendoriaus „Lietuvos dangus“ bei periodinių leidinių „Istorija“, „Fizikų žinios“, „Kultūros aktualijos“, „Lietuvos muziejai“ ir „Etnokosmologija“ redkolegijų narys.
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ
