Mano supratimu-didzioji dauguma kariu yra aukos.Visokiu diktatoriu issiustos i skerdynes...Gal tik karo metu labiau pasireiskia uolumu ir aktyvumu tie ,kurie taikos salygom butu vadinami nepasedom ar chuliganais.Nekalbu apie tuos,kurie ejo ginti tevynes.Karai -baisios zmonijos tragedijos.Vienintelis geris is ju,kad po tokiu tragediju zmones ivertina tikras gyvenimo vertybes.Straipsnis sudomino ir todel,kad rasu kapinese tarp lenku kariu ilsisi mociutes brolis pacia kiek imanoma lietuviskiausia pavarde,kovojes pries bolsevikus ir zuves jaunutis.Per velines ten buna lenkiskos veliavytes,o nunesus zvakute buvau motereles paprotinta-kad ko cia lietuviai landzioja...

Taip, galima būtų sutikti dėl paminklų karo įvaizdžio, bet Berznyko atveju (kaip ir kitais atvejais) lenkai galėtų būti ir santūresni, jau vien dėl to, kad yra kiekiu (deja, iš jų elgesio peršasi išvada, kad tik kiekiu) didesnė tauta. Manau, mes, lietuviai, elgiamės padoriau. Visi kritusieji yra lygūs, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Amen.

"pirmuoju atveju kariškiai rado santūrų būdą krikščioniškai pagerbti žuvusius priešus" - aš nenorėčiau, kad man koks nors nupezęs krikščionis užrioglintų tą savo kryžių, tariamai iš gerų paskatų. Kuriomis kelias į pragarą grįstas.

Sujaudino straipsnis. Mirtis visus sulygina ir pagarba mirusiajam rodo asmens ar jų grupės kultūros lygį. Prieš kelis dešimtmečius teko važiuoti Užkarpatės keliais ir berods prie miestelio Zagorje (jei nesupainiojau pavadinimo) ant kalnelio radome Pirmojo pasaulinio karo metu žuvusių rusų ir austrų karių kapinaites. Ant kuklių betoninių paminklėlių įskaitėme užrašus rusų ir vokiečių kalbomis. Nulenkėme galvas žuvusiems ir tiems, kurie, pagerbdami kovotojus, suguldė juos greta