• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Aštuonių mėnesių darbo užteko, kad 23 metų Giedrė Kupstytė debiutuodama Lietuvos lengvosios atletikos čempionate triumfuotų rutulio stūmimo sektoriuje ir priverstų legendinę septinkovininkę Austrą Skujytę šioje rungtyje pirmą kartą lipti ant antro prizininkų pakylos laiptelio.

Aštuonių mėnesių darbo užteko, kad 23 metų Giedrė Kupstytė debiutuodama Lietuvos lengvosios atletikos čempionate triumfuotų rutulio stūmimo sektoriuje ir priverstų legendinę septinkovininkę Austrą Skujytę šioje rungtyje pirmą kartą lipti ant antro prizininkų pakylos laiptelio.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iki šiol A. Skujytei rutulio metimo sektoriuje mūsų šalyje konkurencijos nebuvo – jos kolekcijoje aštuoni aukso medaliai. „Reikėjo kažkada. Kiek begalima. Labai džiaugiausi. Nelabai tikėjausi, kad Austrą įveiksiu, bet mėginau stumti šias mintis toli, galvojau, kad esame lygiavertės. Pasiteisino“, - juokėsi G. Kupstytė.

REKLAMA

Kūno kultūrą studijuojanti ir trenere dirbanti atletė teigė sulaukusi ne vieno klausimo, ar Austra jai ką nors po varžybų sakė. „Nesakė ir nežinau kodėl. Aš tikėjausi, kad kažką pasakys,“ – komentavo sostinėje gyvenanti atletė.

Savaitgalį Palangoje vykusiame Lietuvos čempionate Giedrei pergalę garantavo 15,95 m nustumtas įrankis. Iki Europos čempionato normatyvo jai trūko 20 cm, tačiau jį Manto Jusio auklėtinė ketina šturmuoti artimiausią žiemą.

REKLAMA
REKLAMA

Tarp lengvaatlečių G. Kupstytė garsėja kaip daugiausiai nemalonių nuotykių patirianti sportininkė. Štai Europos komandiniame čempionate Kretoje išlaužė viešbučio balkono duris, Klaipėdoje vykusioje treniruotėje kimštiniu kamuoliu skylę sienoje išmušė ir t.t.

„Neįsivaizduoju, kodėl man taip „sekasi“. Visą gyvenimą taip – einu, užkliūnu, krentu. Nežinau, kodėl man taip. Pirma padarau, o paskui pagalvoju. Gal dėlto. Jei būtų atvirkščiai, tai nelūžtų nei durys, nei sienos. Reikia nueiti gal į bažnyčią, nes per dažnai viskas čia vyksta. Pasišventinti ar ką? – šypsojosi žodžio kišenėje neieškanti rutulio stūmikė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Rutulio stūmikės paprastai yra drūtai sudėtos moterys. Toks įvaizdis jūsų negąsdina?

– Kai mečiau ietį, buvau šiek tiek liesesnė. Kai pasakė tiek priaugti svorio, tiek ir priaugau. Dabar gerai, sakiau daugiau nebevalgysiu. Dėl didesnio priaugimo nesijaudinu, nes pasaulio rekordininkė Natalija Lisovskaja, stūmusi rutulį ankstesniais laikais buvo gal šešiais ar septyniais kilogramais sunkesnė už mane. Rutulį stumia ne masė. Jos reikia, bet papildomas svoris nieko gero. Greitis ir sprogstamoji jėga atperka visas mases.

REKLAMA

– Atrodo, kad turite daug jėgos. Ar mokykloje visi berniukai stengdavosi dėl to laikytis atokiau? – Mokykloje buvau menininkė. Rašydavau ir piešdavau. Per kūno kultūros pamokas verkdavau, niekada nenorėjau sportuoti. Mėgau piešti, padainuoti, pašokti. Kai pradėjau sportuoti, septintoje ar aštuntoje klasėje, tuomet berniukai jau ir pradėjo šalintis.

– Studentai prieš egzaminą miegą pasikišę konspektus po pagalve, ar prieš varžybas miegate su rutuliu?

– Turiu namie rutulių, bet su jais nemiegu. Per kieta. Jei būtų didesnis, dar pagalvočiau, o dabar ir mažas, ir kietas. Ne. Prieš varžybas stengiuosi apie rutulio stūmimą negalvoti, nes jei galvoju, tai dieną prieš jau būnu sudalyvavusi varžybose mintyse. Stengiuosi to nedaryti, nes per varžybas tuomet nėra emocijų ir esi pervargęs.

REKLAMA

– Kaip apskritai rutulys atsirado jūsų gyvenime?

– Rutulio visą laiką nemėgdavau. Kai reikėjo stumti už komandą, man būdavo kančia. Taip nepatiko, niekada jo nenorėjau. Pradėjau mėtyti ietį, o antra rungtis buvo šuolis į aukštį arba rutulys. Paskui subrendau, teko pasilikti antrą rungtį rutulį. Į Vilnių atvykau tik dėl ieties, praėjusį sezoną praleidau dėl anginos operacijos, be pasirengimo dalyvavau Lietuvos čempionate ir petį susitraumavau. Nebuvo noro jausti to skausmo. Kažką reikėjo daryti. Mantas Jusys pasiūlė dirbti su rutuliu. Tuomet rutulys ėmė patikti. Daug paprastesnė rungtis už ietį. Aišku, nostalgija ieties rungčiai liko, tačiau kai prisimenu, kaip ten viską skauda...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Aštuoni mėnesiai pasirengimo ir jūs jau Lietuvos čempionė. Kur paslaptis?

– Ko gero, tai trenerio Manto Jusio darbas. Jis jaunesnis už mane, bet buvęs rutulininkas, bendrauja su visais geriausiais pasaulio treneriai, išugdžiusiais olimpinius čempionus ir medalininkus. Domisi treniravimo sistemomis, mes treniruojamės šiek tiek kitaip. Tai pasiteisina. Gal tikėjomės, kad gausis dar geriau, bet čia prasideda psichologiniai dalykai, ne taip viskas paprasta.

– Su kuo galima palyginti rutulio stūmimą?

– Gerai pasakė treneris Vaclovas Kidykas – rutulio stūmimas techniškai panašus į malkų krovimą. Kai nori, kad malkos toliau pasistumtų, reikia atlikti tam tikrą judesį. Kas krovęs malkas gali įsivaizduoti, koks jausmas yra stumti rutulį.

REKLAMA

– Jėgos resursų dar yra daug?

– Oi dar kiek... Kai ruošėmės šiam sezonui, bendrą fizinį pasirengimą gerinti laiko neturėjome – ištisai varžybos. Sezono metu dirbti jėgai absurdiška, nes kuo didesnė jėga, tuo prastėja technika, o tuomet ir rezultatas mažėja. Koncentravomės į techniką ir greitį. Bendrą fizinį darbą palikome rudeniui ir žiemai.

– Treniruoklių salės neatbaido? Kiti lengvaatlečiai kalba, kad geriau dar dešimt kilometrų nubėgti, nei geležį kilnoti…

– Man patinka. Kai nueinu į štanginę, man tokia atgaiva. Kasdien stumdau rutulį, psichologiškai pavargstu. Kiekvieną dieną negali būti gerai, o aš esu maksimalistė ir noriu, kad būtų gerai. Išsenku. Tai treniruoklių salėje atsigaunu. Pritūpimai, rovimai, užsimetimai, štangos spaudimas. Pagrindiniai rutulio stūmimui.

REKLAMA

– Kaip dar be sporto atsipalaiduojate, galvą „išvalote“?

– Knygas skaitau pagal nuotaiką, tai vienu metu ir penkias galiu skaityti. Geriausias atsipalaidavimas – į gamtą su draugais nuvažiuoti. Mėgstu po treniruočių vakarais išteiti į Vilniaus senamiestį pasivaikščioti.

– Tikriausiai galvoje sukasi ir svajonė apie olimpines žaidynes?

– Planuojame dalyvauti Europos čempionate – iki normatyvo trūksta 20 cm. Tai tikrai nėra daug. Apie olimpines žaidynes Rio de Žaneire dar negalvojame, nors įdėjus labai daug darbo, lėšų ir stovyklų būtų realu kalbėti. Visos stovyklos ir finansavimas dar nėra realu, tai neverta svajoti. O kad tą finansavimą Lietuvoje gautum, reikia kažką padaryti. Į tave pradeda investuoti tik tada, kai kažką padarai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

KOMENTARAS

Mantas Jusis, Giedrės Kupstytės treneris:

„Tikėjausi Europos čempionato normatyvo, bet pritrūko Giedrei 25 cm. Kitais metais tikslai didesni – realu Europos čempionato aštuntukas. Žiūrint kaip ji progresuoja norisi priartėti prie olimpinio normatyvo. Kaip rutulio stūmikė ji dar jauna sportininkė. Aukščiausios sportinės formos šios rungties sportininkės būna nuo 26 iki 34 metų.

Darbininkė. Daug dirba. Jai sunkus darbas nėra sunkus. Kaip ir visos moterys truputį pasinervuoja, jei kažkas nesigauna, būna, kad ir paverkia. Charakteris išskirtinis. Svarbiausia, kad nėra flegmatikė. Supykusi gali kuprinę, batus nuspirti. Noras yra, matosi, su tokiu žmogumi gali kažko siekti.

REKLAMA

Moterų įrankis tik 4 kg. Dauguma galvoja, kad reikia daug jėgos ir masės, bet moterų sporte reikalingas greitis ir sprogstamoji jėga. Giedrė turi greitį. Du trys metai ir ji gali dalyvauti Europos ir pasaulio čempionatuose. Tik reikia viską vystyti, nestabdyti.

Ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje nedaug kas dirba pagal Anatolijaus Bondarčiuko sistemą. Jis atliko daug tyrimų, ištyrė daug sportininkų. Mokinausi ir iš jo auklėtinio Justino Rodhe. Kiekvieną dieną stumdome įrankius, nedarome sunkių krūvių, bet atliekame viską kuo greičiau. Nebėgiojame, nešokinėjame kaip dauguma metikų. Sistema gera, nes auga greitai rezultatai.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų