Ko mo­ko sėk­mės mokytojai?

Sa­ko­ma, kad iš­mok­ti ga­li­ma vis­ko – va­žiuo­ti vien­ra­čiu dvi­ra­čiu, kal­bė­ti de­šim­ti­mi už­sie­nio kal­bų ar pi­lo­tuo­ti lėk­tu­vą. Te­rei­kia no­ro, ne­pa­lau­žia­mo už­si­spy­ri­mo ir di­de­lių pa­stan­gų. Ta­čiau ar įma­no­ma iš­mok­ti sėk­mės, kaip ji matuo­ja­ma ir kas ga­li va­din­tis sėk­min­gu žmo­gu­mi? Apie tai – in­ter­viu su lietuviu sėk­mės mo­ky­to­ju Algir­du Karaliu­mi.

„Kiek­vie­nas žmo­gus uni­ka­lus ir tu­ri sa­vus ta­len­tus. De­ja, jie ne vi­sa­da ži­no, ką ge­ba“, – sako A. Karalius.

– Al­gir­do Ka­ra­liaus var­das sie­ja­mas su neįp­ras­tos pro­fe­si­jos pa­va­di­ni­mu „sėk­mės mo­ky­to­jas“. Ko­kia tai pro­fe­si­ja ir ko ga­li­ma iš­mok­ti klau­san­tis sėk­mės mo­ky­to­jo pa­skai­tų?

– Bai­gęs me­di­ci­nos aka­de­mi­ją su­pra­tau, kad žmo­nės ma­no, jog tik iš­siaiš­ki­nus, iš kur ky­la li­gos, ga­li­ma su­pras­ti, kas yra svei­ka­ta. Ta­čiau svei­ka­ta yra ypa­tin­ga bū­se­na, kai žmo­gus jau­čia­si itin ge­rai. Va­di­na­si, no­rė­da­mi dau­giau išsiaiš­kin­ti apie svei­ka­tą, mes tu­ri­me tir­ti svei­kus žmo­nes, o ne li­go­nius. Ly­giai taip pat ir su sėk­me – jei­gu norime su­ži­no­ti, kas yra sėk­mė, tu­ri­me sek­ti sėk­min­gų žmo­nių pa­vyz­džiais. Aš stu­di­juo­ju sėk­min­gų žmo­nių pa­tir­tį ir perteikiu ją ki­tiems. Ti­kiu, kad jei­gu tai ge­bė­jo pa­da­ry­ti vie­nas žmo­gus – ga­li ir ki­ti.

– Esa­te vie­nas įžy­miau­sių Lie­tu­vos vers­lo kon­sul­tan­tų, aiš­ki­na­te ly­de­rys­tės ir par­da­vi­mų subtilybes. Re­mian­tis pra­gma­tiš­ku vi­suo­me­nės po­žiū­riu, ge­riau­sias to­kio spe­cia­lis­to kva­li­fi­kacjos ga­ran­tas tu­rė­tų bū­ti jo pa­ties pa­sie­ki­mai. Kas iš­ties at­sklei­džia ge­ro vers­lo ži­no­vo ge­bė­ji­mus?

– Vers­lo kon­sul­tan­to sėk­mę le­mia jo as­me­ni­niai pa­sie­ki­mai, iš­skir­ti­nės ži­nios bei įgū­džiai ir mo­kė­ji­mas par­duo­ti save. Pas­ta­ro­ji sa­vy­bė va­di­na­ma cha­riz­ma, ta­čiau daž­niau­siai tai tie­siog ge­ra rin­ko­da­ra. Aš sten­giuo­si žmo­nes ne kon­sul­tuo­ti, o tre­ni­ruo­ti. Jie mėgs­ta klau­sy­tis pa­ta­ri­mų, ta­čiau jų ne­vyk­do. Tarp ma­no klien­tų yra ai­bė sėk­min­gų įmo­nių ir žmo­nių, ku­riems ne­rei­kia pa­ta­ri­nė­ti. Jiems rei­kia pa­pras­čiau­sių įgū­džių, ku­riuos ga­lė­tų nau­do­ti kas­dien. Aš mo­kau įžieb­ti ug­nį šir­dy­je, kad žmo­nės ne­prit­rūk­tų drą­sos priim­da­mi neei­li­nius spren­di­mus.

– Sa­ve va­di­na­te sėk­min­gu žmo­gu­mi. Ar tai reiš­kia, kad Jums nie­ko ne­trūks­ta ir vis­ką jau pasiekėte?

– Ma­nu, kad esu ekst­re­ma­liai sėk­min­gas. Tai reiš­kia, kad man trūks­ta ge­ro­kai dau­giau nei pa­pras­tam žmo­gui. Tu­riu tiek am­bi­cin­gų tiks­lų, tad var­gu ar su­spė­siu vis­ko pa­siek­ti. Esu sėk­min­gas ne to­dėl, kad ko nors pa­sie­kiau, o to­dėl, kad iš­gy­ve­nau daug dau­giau ne­sėk­mių, ne­gu pa­pras­ti žmo­nės no­rė­tų sau leis­ti. Ta­čiau man daug svar­biau bū­ti klestin­čiam ne­gu sėk­min­gam. Kles­tė­ji­mas su­si­jęs su au­gi­mu. Net kai esi gi­liau­sio­je duo­bė­je, ga­li kaip nie­kad grei­tai aug­ti. Ne­sėk­mės ska­ti­na ta­vo au­gi­mą.

– Esa­te sa­kęs, kad dau­giau nei pu­sę gy­ve­ni­mo pra­lei­do­te ieš­ko­da­mas at­sa­ky­mo į klau­si­mą, ko­dėl vie­niems žmo­nėms se­ka­si, o ki­tiems ne. Ar pa­vy­ko iš­šif­ruo­ti sėk­mės for­mu­lę?

– Tie­są sa­kant ne. Sup­ra­tau, kad kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri sa­vo rak­tą, at­ve­rian­tį du­ris į sėk­mę. Aš iš­siaiš­ki­nau daugybę bū­dų, pa­de­dan­čių pa­ga­min­ti sa­vą­jį rak­tą. Ta­čiau nė­ra vis­rak­čio, at­ra­ki­nan­čio vi­sas du­ris. Kiek­vie­nas žmogus sėk­mę su­ran­da pa­ts, aš tik pa­de­du jiems.

– Ar su­tin­ka­te, kad vi­suo­me­nė vis daž­niau pa­mirš­ta, jog pi­ni­gai yra prie­mo­nė, o ne tiks­las? Koks Jū­sų po­žiū­ris į pi­ni­gus ir kas yra tik­ro­sios gy­ve­ni­mo ver­ty­bės?

– Pi­ni­gai nė­ra svar­biau­sias da­ly­kas. Pi­ni­gai – tai ener­gi­ja, ku­rią ga­li­ma pa­nau­do­ti sie­kiant sa­vo tiks­lų. Kuo ambicinges­ni tiks­lai, tuo dau­giau ener­gi­jos pri­reiks. Esu la­bai am­bi­cin­gas, tad man vi­sa­da trūks­ta pi­ni­gų. Dėl visuome­nės ne­ga­liu sa­ky­ti nie­ko, nes ji la­bai skir­tin­ga. Aš ver­ty­bė­mis va­di­nu tai, kas yra svar­bu. Ver­ty­bės ne­tu­ri jo­kios ver­tės, jei­gu jų ne­si­lai­ko­me kas­die­nia­me gy­ve­ni­me.

– Ar tie­sa, kad lie­tu­viai sto­ko­ja at­kak­lu­mo siek­da­mi už­si­brėž­tų tiks­lų, bai­mi­na­si ke­ly­je pasitaikan­čių pro­ble­mų, o re­zul­ta­tų ti­ki­si aki­mirks­niu?

– Tai ne­tie­sa. Lie­tu­vo­je yra daug at­kak­lių žmo­nių, ku­rie tu­ri am­bi­cin­gų tiks­lų. Jie ne tik pa­sie­kia juos, bet ir ge­ba pa­sau­liui pa­ro­dy­ti pa­vyz­dį. Lie­tu­viai yra ne­pap­ras­tai iš­ra­din­ga ir drą­si tau­ta. Tie­siog esa­me per daug sa­vik­ri­tiš­ki. Mes lin­kę nag­ri­nė­ti pro­ble­mas, ieš­ko­ti prie­žas­čių, ta­čiau pa­mirš­ta­me, kad su­si­kon­cent­ra­vę į tiks­lą ga­li­me greičiausiai jį pa­siek­ti. Žmo­nės įsi­ti­ki­nę, kad kri­ti­ka ga­li pa­keis­ti pa­sau­lį, to­dėl daž­niau­siai kri­ti­kuo­ja tie, ku­rie pa­tys nie­ko ne­ge­ba. Ta­čiau rei­kia pri­si­min­ti tai, kad dar ne­pas­ta­ty­tas nė vie­nas pa­mink­las kri­ti­kui.

– Kam žmo­nes mo­ky­ti sėk­mės? Juk kiek­vie­nas sėk­mę su­pran­ta sa­vaip.

– Per mo­ky­mus mes ne­da­li­ja­me sėk­mės re­cep­tų ir ne­si­švais­to­me be­ver­čiais pa­ta­ri­mais. Mū­sų se­mi­na­rų už­duo­tis – pri­vers­ti žmo­gų su­pras­ti, kad jis ga­li pa­siek­ti vis­ką. Kiek­vie­nas žmo­gus uni­ka­lus ir tu­ri sa­vus ta­len­tus. De­ja, žmo­nės ne vi­sa­da ži­no, ką ge­ba. Aš mo­kau su­sto­ti ir įsi­klau­sy­ti, ko iš­ties rei­kia kiek­vie­nam ir kaip to pa­siek­ti. Tai­gi sėk­mė yra įgū­dis, ku­rio ga­li­ma iš­mok­ti.

– Kny­gy­nų vit­ri­no­se kas ant­ra kny­ga ra­gi­na iš­mok­ti sėk­min­go gy­ve­ni­mo pa­slap­čių, sa­viug­dos pra­ti­mų ir tiks­lų sie­ki­mo gud­ry­bių. Ko­dėl tai ta­po taip po­pu­lia­ru?

– Dar prieš de­šimt me­tų, kai pra­dė­jau kal­bė­ti apie sva­jo­nes ir jų sie­ki­mą, są­vo­ka „sėk­mės psi­cho­lo­gi­ja“ bu­vo niekam ne­gir­dė­ta. Per de­šimt­me­tį si­tua­ci­ja ge­ro­kai pa­si­kei­tė. Da­bar žmo­nėms no­ri­si gau­ti dau­giau, ne­gu jie tu­rė­jo iki šiol, to­dėl su­si­do­mė­ji­mas sėk­mės psi­cho­lo­gi­ja nuo­lat au­ga. Žmo­nės ieš­ko su­ba­lan­suo­to gy­ve­ni­mo – jiems reikalin­gi pi­ni­gai, ato­sto­gos, as­me­ni­niai san­ty­kiai ir dva­si­nis au­gi­mas.

Ša­rū­nas STA­SIU­LIS