Neturiu savo nuolatinės meistrės, todėl dažniausiai einu ten, kur būna laisva vieta ir man tinkamas laikas. Atėjusi pas vieną tokią meistrę, deja, turėjau išeiti su nepabaigtais džiovinti plaukais, nes nebegalėjau klausyti, ką ji šneka.
Visiškai netyčia mūsų kalba pasisuko apie karą Ukrainoje. Paklausiau jos, ar salone nedirba ukrainietės, tačiau ji paleido tokią tiradą apie karą ir ukrainiečius, kad aš nebežinojau, kaip elgtis.
Meistrė, jeigu vis dar galiu ją taip vadinti, užsipuolė ukrainiečius, kad neva jie dabar labai gerai gyvena pabėgę iš Ukrainos. Jos teigimu, mūsų šalies valdžia turi pasirūpinti lietuviais, o ne ukrainiečiais. Ir išvis, kam jiems suteikti prieglobstį, kodėl jie gauna tiek paramos ir pan.
Nuomonės išsiskyrė
Aš iš pradžių dar bandžiau jai aiškinti, kad mūsų nuomonės skiriasi ir aš nenorėčiau tęsti, tačiau ji nesiliovė.
Galiausiai kirtau jai, kad tie žmonės yra pabėgę nuo karo, net jeigu jie čia turi ką apsirengti ir lietuviai pasirūpino jų būstu, tai taip yra todėl, kad savo šalyje jie neturi nieko!!!
Ar ji norėtų, paklausiau, svetimoje šalyje turėti nemokamą kambarį, tačiau nebeturėti savo gimtųjų namų, šeimos ir, tikėtina, vyro, kuris būtų likęs kariauti už jos šalį?
Ji pradėjo kažką sakyti atgal, tačiau aš nebegalėjau tverti. Atsistojau su šlapiais plaukais ir išėjau lauk iš grožio salono.
Žinote, gal jau nebelieskime jautrių temų arba mokėkime pasakyti „stop“ sau ir kitiems, jeigu jaučiame, kad nuomonės nesutampa.
Autorius: skaitytoja Kristina
