„Elektroniniai pinigai yra žymiai pigesni už grynuosius. Skaičiuojama, kad Europoje kas metus išleidžiama apie 100 mlrd. eurų vien grynųjų pinigų aptarnavimui: nuo gamybos iki bankomatų aptarnavimo ir susidevėjusių pinigų surinkimo. Šios sąnaudos gula ant vartotojų pečių, bet ne visa apimtimi. Tiesa, bankai grynųjų pinigų paslaugą lyg ir duoda nemokamai, tačiau tai vėliau atsispindi kitų paslaugų kainose”, - portalui tv3.lt sako asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vadovas Kęstutis Kupšys.
Anot jo, grynieji kainuoja vis brangiau, o elektroniniai nebrangsta, todėl savaime suprantama, kodėl bankai skatina naudotis pastaraisiais.
„Iš tikrųjų tai net nėra susiję su bankų pelnu, o labiau su išlaidomis grynųjų apyvartos organizavimu”, - pastebi pašnekovas.
Skirtingi norai
Dažniausiai grynųjų pinigų kiekis yra siejamas su šešėlinės ekonomikos mastais šalyje. Pasak K. Kupšio, valstybė šiuo atveju yra už tai, kad piliečiai dažniau naudotųsi ne grynaisiais pinigais, nes tokias operacijas yra lengviau kontroliuoti.
„Valdžiai gerai, nes ji gales lengviau kontroliuoti finansinius srautus, jei šie bus atliekami elektroninėje erdvėje. Lietuvoje grynųjų dalis apyvartoje siekia 80 procentų. Graikijoje šis rodiklis siekia 97 procentų. Skirtingas rezultatas pateikia ir skirtingas pasekmes, kaip tai vėliau atsiliepia oficialiai ekonomikai. Net yra aiški tendencija, jei šalys turi aukštą grynųjų kiekį, jos kartu žinomos kaip turinčios platų šešėlinės ekonomikos mastą“, - teigia ekspertas. Lietuva pagal šią statistiką spiečiasi kartu su Rumunija, Bulgarija ir Graikija.
Tačiau vartotojai, anot pašnekovo, yra linkę ginti savo teises atsiskaitinėti grynaisiais pinigais. Tai yra savaime suprantama, bet ekspertas neskubėtų brėžti to kaip priešpriešos
„Vartotojai norėtų turėti pasirinkimo laisvę ir už ją mes kartais esame linkę daugiau sumokėti. Piliečiai nori turėti grynųjų ir atsiskaitinėti kada nori, kur nori ir kaip nori. Tuo tarpu valstybei būtų patogiau kontroliuoti ekonomiką, jei nebūtų grynųjų. O bankai yra valstybės barikadų pusėje. Nereikia šios priešpriešos suaštrinti, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje yra judama nuo grynųjų prie elektroninių pinigų. Taip, vartotojui mažėja pasirinkimo laisvė, bet jos tiek ir nebereikia, kai daugėja atsiskaitymo terminalų“, - svarsto K. Kupšys.
Prireiks dešimtmečių
Jis pastebi, kad daugėja ir alternatyvių atsiskaitymo būdų kaip „PayPal“ ar kitų, todėl vartotojai laimi, kai yra įvairovė. Anot K. Kupšio visada liks žmonių, kurie jau pamiršę grynuosius pinigus arba gyvena atokiose vietovėse ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be grynųjų pinigų, tačiau toks scenarijus yra įmanomas po keliasdešimties metų.
„Dėl šios priežasties truputį grynųjų liks ir tai yra natūralu. Net Švedijoje ar Suomijoje grynųjų pinigų kiekis apyvartoje siekia 30-40 procentų“, - iliustruoja pašnekovas.
K. Kupšys pavyzdžiu laiko Estiją, kuri turėjo tokias pačias „starto pozicijas“, tačiau grynųjų pinigų apyvartoje turi bemaž perpus mažiau.
„Estijoje grynieji sudaro 44 procentus. Mums reikėtų per 10 ar 15 metų pasivyti Estiją ir tai bus labai neblogas pasiekimas, mat toks tempas labai nenuskriaus vartotojo ir bus ryžtingo modernėjimo požymis“, - palyginimą pateikia jis.
