Atrodytų, kas paprastam žmogui iš tų verslininkų rūpesčių... Jie daro savo verslą, o iš atlyginimo gyvenančiam žmogui savo bėdos, pirmiausia – kaip nesileisti išnaudojamam ir uždirbti daugiau.
Deja, šis pasaulėvaizdis toli gražu ne tiksliai atspindi realybę. Ar tikrai geresnės sąlygos verslininkui reiškia prastesnes sąlygas darbuotojui? Nors esame įpratę pasibėdavoti, kad atlyginimas per mažas, siūlau pažiūrėti iš kitos pusės: kas lemia didesnį atlyginimą.
Pirma sąlyga didesniam atlyginimui – tai darbuotojo sukuriama didesnė vertė. Iš karto noriu pabrėžti, kad sukuriamos vertės dydis priklauso ne tik ir ne tiek nuo darbuotojo išlieto prakaito kiekio, kiek nuo to, kaip sėkmingai verslininkas organizuoja darbą bei realizuoja sukurtą produktą. Jei darbuotojas per dieną gėrybių sukuria tiek, kad jas parduoti pavyksta, tarkime, už šimtą litų, tai ir pats atlyginimas per dieną nebus didesnis.
Priešingu atveju verslininkui tiesiog neapsimokės samdyti darbuotoją ir prisiimti visą riziką, kad sukurta gėrybė liks neparduota arba bus parduota pigiau. Taigi, norint uždirbti daugiau, reikia daugiau ir sukurti. Tuo suinteresuotas ir verslininkas, ir darbuotojas. Sėkmę pasiekia tie verslininkai ir darbuotojai, kurie suvokia šį bendrą tikslą ir darniai jo siekia.
Tačiau kaip tais atvejais, kai darbuotojas sukuria daug, o didžiąją dalį sukurtos vertės pasisavina verslininkas? (Būtent tokia Markso išpopuliarinta išnaudojimo prielaida vis dar dažnai dvelkia ir iš laikraščių puslapių, ir iš universitetų auditorijų, ir iš Seimo tribūnos). Iš tikrųjų - už viską, įskaitant ir atliekamą darbą, mes stengiamės mokėti tiek mažai, kiek tik galime. (Tik pagalvokime, ką mes manėme paskutinį kartą mokėdami už darbą santechnikui ar mašinos meistrui...). Sąlyga didesniam atlyginimui – tai didelė darbdavių konkurencija dėl darbuotojų. Viena iš šiandien augančių atlyginimų priežasčių yra tai, kad šiandien Lietuvos darbdaviai konkuruoja su Anglijos, Airijos ir kitų šalių darbdaviais.
Visi mes norėtume, kad ši konkurencija būtų dar aštresnė ir Lietuvoje, kad pasiūlytos darbo sąlygos tėvynėje neskatintų dairytis kitur. Pasiekti tai galima tik kai į Lietuvą plūs vis naujos investicijos, kai Lietuvoje bus vis daugiau verslininkų, norinčių čia įgyvendinti savo idėjas. Kuo daugiau bus verslininkų, tuo labiau įtempta bus konkurencija dėl darbuotojų.
Tokia konkurencija reikš, kad darbdaviai, nepasiūlantys daug pridėtinės vertės siūlančių darbo vietų, savo siūlomais atlyginimais nesugebės pritraukti darbuotojų, todėl turės užleisti vietą tiems, kurie tai sugeba geriau. Tie, kas norės darbuotojus pritraukti, turės pasiūlyti ne tik didesnį produktyvumą, bet ir didesnį darbo užmokestį.
Taigi, kiekvienos savo dirbančiaisiais bei visais paprastais žmonėmis besirūpinančios šalies uždavinys yra sudaryti puikias sąlygas ateiti į šalį verslui, būti konkurencingai verslo prasme. Tačiau Lietuva konkurencingumo lenktynėse atrodo vidutiniškai. Turime keletą sričių, kuriose akivaizdžiai problemų verslui prikuriame daugiau nei daugelyje kitų šalių.
Visų pirma, tai darbo santykių reguliavimas. Pasaulio banko atliekamas „Doing bussiness“ verslo sąlygų pasaulyje tyrimas darbo santykių reglamentavimo reitinge 2008 metais Lietuvai skyrė tik 124 vietą. Užsakovų ir vartotojų poreikiai šiandien verslui ir darbui užduoda savo tempą. Tačiau nelanksčiai reglamentuojamas darbo laikas, sudėtingi atleidimo iš darbo reikalavimai yra tai, kas stabdo galimybes prie šio tempo prisiderinti, įdarbinti daugiau darbuotojų, įdarbinus juos geriau kurti pridėtinę vertę.
Darbo santykių reguliavimo nelankstumas gali lemti (ir neretai lemia), kad Lietuvoje neinvestuojama, verslas neplečiamas. Tai reiškia, kad silpnėja darbdavių konkurencija dėl darbuotojų, taigi, ir darbuotojų atlyginimai.
Tas pats „Doing bussiness“ vertina, kad Lietuva teužima 71 vietą pagal tai, kaip Lietuvos įmones slegia mokesčiai (turima galvoje ir jų dydis, ir sumokėjimo paprastumas bei aiškumas).
Lietuvoje nėra verslui tinkama ir viešojo administravimo sistema. Pagal prieš kelis metus Pasaulio banko darytą verslininkų iš Centrinės ir Rytų Europos apklausą, visos tirtos kontroliuojančios institucijos (mokesčių, higienos, priešgaisrinė, darbo) Lietuvos įmonėse lankosi dvigubai dažniau nei bet kurios kitos šalies įmonėse ir vieno apsilankymo metu praleidžia įmonėje dvigubai daugiau laiko.
Jei Lietuvoje verslas ir toliau susidurs su dabartiniais mokesčių sunkumais, biurokratinėmis kliūtimis ir apribojimais efektyviai panaudoti darbą, šios problemos taps konkurencingumo kilpa Lietuvai: verslininkai vengs čia plėtoti savo verslą, o darbuotojai liks darbštūs, bet mažai sukuriantys ir mažai uždirbantys.
Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
