Kaip ir kiekvienos dienos rytą Šiaulių rajone gyvenanti Teresė nuo sieninio kalendoriaus nuplėšia lapelį, šiandien tai paskutinė praėjusių metų diena. Laikas pakeisti nauju. Kalendoriuose moteris randa temų kurios jai įdomios.
„Nu man apie gamtą, apie kur apie daržus, apie sveikatą, apie vaistažoles. Perku, pasižiūriu kokį man patinkantį ir nusiperku“, – sako Šiaulių raj. gyventoja Teresė.
Kabindama ant sienos naujų metų kalendorių šiaulietė pasakoja, kad juos perkanti kasmet jau daug metų.
O kalendorius nuo 1846 metų sudarinėjo lietuviškų kalendorių tėvu vadinamas Laurynas Ivinskis. Renavo dvare, kuriame dirbo Ivinskis šiuo metu eksponuojami įvairių metų seni kalendoriai. Štai šiame 1861-ųjų leidinyje buvo pradėta publikuoti Antano Baranausko poema „Anykščių šilelis”.
„Nes su Lauryno Ivinskio kalendoriais prasidėjo tų mūsų būsimų rašytojų, poetų spausdintas žodis“, – pasakoja Renavo dvaro vadybininkė Vilma Vžesniauskienė.
Iki XIX-ojo amžiaus vidurio lietuviai naudojo rusiškus ir lenkiškus kalendorius, tačiau bundant tautiškumui atsirado poreikis ir lietuviškiems kalendoriams. Tačiau paėmę tokį leidinį mums jį skaityti būtų nepaprasta, daug lenkiškų ar rusiškų žodžių, rašyba taip pat ne tokia prie kurios mes įpratę. Tai buvo ir švietimo priemonė mokantis skaityti ir populiarinant lietuvišką žodį.
„Visi knygnešiai jie aišku turėdavo lietuviškų kalendorių. Ir, tiesiog, po darbų, žiemos vakarais, susėsdavo visi ir šeimyna ir kaimynai, besidomintys tuo dalyku, prie didelio ilgo stalo ir vienas kažkuris iš jų garsiai skaitydavo“, – teigia V. Vžesniauskienė.
Įdomu tai, kad prieš šimtą metų kalendoriuose būdavo spausdinamos ir orų prognozės visiems ateinantiems metams.
„Pirma sausa diena, ketvirta bus vėjuota. Septinta diena vėjas su lietum, dvyliktą dieną sniegas. O pavyzdžiui birželį, va, šeštą, septintą, aštuntą dieną – vidutinis oras, dvidešimtą dieną, gražus oras bus“, – kalbėjo V. Vžesniauskienė.
Kiekvienais metais Kuršėnuose renkamas gražiausias metų kalendorius, čia eksponuojami pastarųjų dvidešimties metų nugalėtojai. O šiais metais tokiu pripažintas štai šis leidinys.
„Čia noriu parodyti būtent šių metų kalendorių laureatą, tai būtent IX – XII a. sėlių apranga“, – sako Kuršėnų kultūros centro režisierius Zenonas Gestautas.
Kalendoriai vis dažniau tampa meniškomis interjero dalelėmis. Tačiau gal šiais laikais kai viskas persikelia į telefonus, mažėja ir popierinių kalendorių populiarumas?
„Nelabai sutikčiau su jūsų tokiu pasakymu, nes kiekvienai metais Lietuvoje išleidžiama tūkstančiai kalendorių. Įvairiomis temom, įvairioms progoms“, – pasakoja Z. Gestautas.
Pasak muziejų prižiūrinčio Zenono informacija įprastiniuose kalendoriuose per daug metų nesikeičia – vardadieniai, dienos trukmė, švenčių dienos, tačiau gerėja jų poligrafinė kokybė.
