Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su viešųjų ryšių specialistu Aidu Petrošiumi.
Naujausia bendrovės „Mediaskopas“ atlikta analizė liudija, kad auga Remigijaus Žemaitaičio paminėjimų žiniasklaidoje ir kartu su tuo auga jo populiarumas. Kaip jūs paaiškintumėte šį reiškinį?
Remigijus Žemaitaitis yra viena patraukliausių asmenybių žiniasklaidai, nes nuolat generuoja naujienų srautą ir tokių naujienų, kurios patraukia dėmesį savo koloritu.
O kodėl tas populiarumas taip auga? Kas tai lemia? Ar tai, kad, tarkim, jo oponavimas Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) yra tai, kas patrauklu rinkėjams?
Kalbant apie politikų populiarumą ir matomumą žiniasklaidoje, prieš gerus penkerius metus esame atlikę tyrimą ir nustatę, kad tai yra vienas pagrindinių faktorių, nusakančių, ar politikas bus išrinktas artimiausiuose rinkimuose, ar ne. Kuo didesnis politikų matomumas, tuo labiau tų politikų vardai užsibūna rinkėjų atmintyje, jų mintyse. Čia kaip ir su sauskelnių reklama. Jeigu penkis kartus per valandą girdi, kad geriausios sauskelnės yra tam tikro prekės ženklo, tikėtina, kad tokias ir pirksi. Taip yra ir su politine komunikacija, ir su politine rinkodara.
Žemaitaitis moka kurti kontroversijas
Ar galima teigti, kad kuo daugiau R. Žemaitaitis yra kritikuojamas, tuo jam geriau nuo to?
Iš tiesų vieni politikai pelno populiarumą gerais darbais, bet didžioji dalis politikų pelno žinomumą nuolat generuodami įvairias kontroversijas ir R. Žemaitaitis yra vienas iš tokių. Tuo jis man primena Donaldo Trumpo fenomeną Jungtinėse Valstijose 2015 metais. Tuo metu lankiausi JAV ir absoliučiai visos televizijos stotys, visos radijo stotys kalbėjo tik apie D. Trumpą. Rezultatą patiriame patys ir gyvename laikmetyje, kur antrą kadenciją D. Trumpas yra prezidentas. Šia prasme R. Žemaitaitis yra panašus toks blogiukas, bet labai ryškus blogiukas politiniame lauke.
O jūs turėtumėte receptą arba Jungtinių Valstijų demokratams, arba Lietuvos „antižemaitaitininkams“, kaip su juo kovoti?
Geras klausimas. Aš manau, kad jeigu toks receptas būtų, jis jau būtų buvęs panaudotas už Atlanto, stengiantis išvengti antrosios D. Trumpo kadencijos. Deja, politikoje ir apskritai žmonių simpatijose tokių paprastų receptų nėra. Kas padeda pastaruoju metu, tai atskleidimas to, kad R. Žemaitaitis nėra tik galingas ir didelę visuomenės dalį paskui save vedantis politikas, o kad jis taip pat yra pakankamai trapus, pakankamai nervingas, garbėtroška. Tas kiekvieną sykį matoma, kai R. Žemaitaitis susiduria su realia opozicija, ne politine, o būtent visuomenės opozicija. Štai tada jis išsiduoda besijaučiantis įskaudintas, ima skųstis, eina į konfliktus…
Bet jis tampa auka ir už auką nori balsuoti žmonės, nes tai – elito auka.
Elito auka, ši etiketė yra klijuojama politikams tuomet, kai jie patiria „sistemos susidorojimą“. Sąmoningai naudoju kabutes. Tuo tarpu R. Žemaitaitis susidurdamas su visuomenės opozicija, su jaunimo opozicija tikrai negalėtų savęs vadinti kažkokios sistemos auka, nes jis neatlaiko rinkėjų kritikos.
Žemaitaitis naudoja Rolando Pakso taktiką
O kodėl negalėtų? Ar jis nekartoja Rolando Pakso pavyzdžių, kur irgi buvo dvi Lietuvos, apie tai buvo kalbama, rašoma ir štai viena Lietuva – „antielitas“, Rolandas Paksas arba Remigijus Žemaitaitis šiandien. Argi tai nėra panašu?
Tam tikra prasme taip. Aš matau R. Žemaitaičio elgsenoje mėginimą pakartoti tą scenarijų, kurį sėkmingai įgyvendino Rolandas Paksas. Kita vertus, kai kalbame apie tą antrą Lietuvą, svarbu turėti omenyje, kad tai nėra kažkokia labai aiškiai apibrėžta, labai lojalių rinkėjų grupė. Ne, daugeliu atvejų tai yra daugybės nuoskaudų, skirtingų interesų vedini žmonės, kurie šiaip jau pakankamai sunkiai mobilizuojami yra dalyvauti rinkimuose. Jeigu yra karšta tema, tuomet jie ateina į rinkimus ir balsuoja. Man atrodo, kad R. Žemaitaitis būtent to ir siekia – nuolat palaikyti įtampą, kuri išlaikytų jo nelojalų, šiaip elektoratą mobilizuotą.
Kai kalbate apie Remigijaus Žemaitaičio rinkėjus vartojate žodžius – nuoskauda, nepasitenkinimas. O kalbant apie jo oponentus, ten nėra kažkokių problemų panašių į nuoskaudas ir kitas psichologines problemas?
Kiekviena socialinė grupė turi savo nuoskaudų, bet būtent protesto balsų elektoratą lengviausiai apibrėžti pagal tai, kad tai yra žmonės, kuriems gyvenime nepasisekė…
Bet, Aidai, šiandien mes matome protestuojančius kaip tik R. Žemaitaičio oponentus. Jie yra protesto elektoratas, tas pats jaunimas, kurį jūs ką tik minėjote ir gyrėte.
Ir?
Jie yra protestas.
Jie yra protestas prieš Remigijų Žemaitaitį. Jo elektoratas linkęs protestuoti prieš viską, kas jam nepatinka šioje valstybėje, taip pat ir prieš savo nesėkmingą praeitį, ar ne, neįgyvendintas galimybes. Ir tuo šios dvi žmonių grupės skiriasi.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
