Kauno miesto savivaldybės tarybos nario dr. Gintauto Labanausko atviras laiškas žiniasklaidai:
„Kaip uždrausti „Gazpromui“ remti „Žalgirį“? Kaip dažysime žolę – su acetoniniais ar aliejiniais dažais ir kokia spalva? Manau tokie klausimai iškils gana greitai, kadangi vasaros sausra padarė savo darbą – žolė kai kuriose vietose ėmė ir pageltonavo „sudarkydama vientisai žalią ir harmoningą Lietuvos vaizdą“, o „Gazpromas“ „naglai“ lenda į Lietuvos sportą, griaudamas mūsų patriotizmą.
Likus porai mėnesių iki mūsų pirmininkavimo ES Vilniuje nebuvo įmanoma važiuoti per transporto spūstis, visos gatvės buvo lopomos skubos tvarka, kad tik suspėti iki pirmininkavimo pradžios pademonstruoti pavyzdingai sutvarkytas sostinės gatves. Atskiras klausimas – kiek laikys ir kiek kainuos toks skubus lopų lopymas? Tikėtina, kad bent iki pirmininkavimo ES periodo pabaigos. Tam pačiam periodui fontanai pavirs želdiniais, išnyks iš miestų girtaujantys ir valkataujantys piliečiai, nebeliks narkomanijos ir prostitucijos problemų, nes ir vieni ir kiti paslaugiai ir nemokamai išvežami į miesto pakraščius, ten, kur retai užklysta ES pareigūnai.
Tačiau, ką mes norim apgauti ES ar save, bandydami paslėpti problemas užuot ieškoję būdų kaip jas spręsti. Net Paryžiaus miesto centre netrūksta elgetų, nors prancūzai gyvena gerokai geriau už mus, ES naujakurius. Bandymai, susimetus paskutinius centus, nusipirkit prabangias kojines ir vaikščioti be batų, primena bandymą reanimuoti tuos laikus, kai pas mus de jure nebuvo nei prostitucijos ir narkomanijos, nei bedarbystės, o de facto nebuvo galimybės būti patiems savimi – su savo trūkumais, savo problemomis, bet laisviems.
Manau, kad problemas lengviau spręsti kai jos matomos, negu bandyti paslėpti, viliantis, kad laikas jas išspręs už mus. Jis (laikas) gali išspręsti, tik jo reikės labai daug, jei mes būsime pasyvūs ir užėmę stručio poziciją (nematydami problemų ir neieškodami sprendimo būdų). Nebevežkime elgetų iš miestų centrų į pakraščius, o kiekvienas padarykim ką galim, kad jų Lietuvoje būtų mažiau.
Gana ilgą laiką mūsų valstybės prioritetiniai uždaviniai buvo spręsti: su kuo ir kur turi gyventi į šeimyninio konflikto mėsmalę patekusi mažametė mergaitė, po to sprendėm pasaulinės svarbos uždavinį – leisti ar neleisti žygiuoti gėjams, dabar naujas galvosūkis – ar leisdami „Gazpromui“ remti „Žalgirio“ komandą, neprarandame patriotiškumo. Mes praradome daug laiko, nespręsdami ar vangiai spręsdami gyvybiškai svarbias problemas: energetinės strategijos, gimstamumo mažėjimo, emigracijos, ES dotacijų suvienodinimo mūsų ir ES šalių senbuvių žemdirbiams. Todėl būtų geriau, jei turėtume principinę poziciją ir dėl to paties „Gazpromo“: ar „drožiam“ iki galo tarptautiniame arbitraže, ieškodami alternatyvų arba draugaujame ir prašome bent tokių kainų, kokias moka už dujas mūsų kaimynai.
Aišku suprantama, kad ant Lietuvos tautiškumo simbolio „Žalgirio“ marškinėlių atsiradęs „Gazpromo“ užrašas atrodys paradoksaliai ir žeis mūsų orumą, nes prieš kelis dešimtmečius vykusi ir laimėta „Žalgirio“ kova su CSKA simbolizavo mūsų visų Lietuvos žmonių pergalę prieš okupaciją.
Tačiau šią problemą, kaip ir visas kitas, turime išspręsti patys, auklėdami savo valstybės piliečius, tame tarpe ir verslininkus taip, kad svetimos ir ne visada draugiškos mūsų šaliai valstybės paramos tautinei komandai nereikėtų.“
