Įeinate į traukinio vagoną, restoraną, nedidelę parduotuvę. Įeidami – apžvelgiate ten esančiuosius. Nepažįstate nė vieno jų, tačiau akimirksniu juos įvertinate. Tasai atrodo draugiškai, toji atrodo esanti sukta, paauglys bauginantis. Iš karto nusprendžiate, su kuriais esate linkęs bendrauti, o kurių privengsite.
Tai, kad mūsų smegenys gali taip greitai padaryti tokias išvadas, tiesiog stebina. Bet kartu tai gali sukelti ir nesusipratimų: dėl menkos informacijos, turimos pirmosiomis akimirkomis, mūsų susikurtas įvaizdis gali trukdyti vėlesniam bendravimui su juo.Tokie įverčiai remiasi mūsų per gyvenimą sukauptais stereotipais. Pavyzdžiui, išvydus asmenį, vairuojantį prabangų automobilį, ką mes pirmiausia pamanome: turtingas pasipūtėlis ar doras verslininkas? Kai matome jaunutę merginą, kuri nesusitvarko su rėkiančiu kūdikiu, ką pamanome: nepasiruošusi motinystei ar vaikų auklė? Iš galvos traukiame tuntus etikečių ir jas klijuojam žmonėms.
Mūsų vertinimas nuolat įjungtas, negalime jo išjungti. Ir jam skiriame didelę reikšmę – jis apsprendžia viską – nuo to, ką įsimylėti, iki to, kurioje kasoje susimokėti už pirkinius. Bet kodėl mes taip skirtingai įvertiname žmones?
Grožis palenkia.
Prieš gerus 20 m. S.M. Kalick parodė, kad mums mielesni į mus panašūs veidai, kūno formos ir aprangos stiliai. Ir nors tai skamba paviršutiniškai, mus gerokai veikia grožis. Vertinant priešingą lytį, bent jau, mūsų širdis linksta prie tų, kurių lygesnė oda, banguoti plaukai, tiesūs dantys ir proporcinga figūra. Matyt evoliuciškai įpratome priimti signalus: „Aš sveikas, mano stiprūs genai!“ Likimo ironija, kad mūsų smegenims vertinant kritiškai, pernelyg didelis tobulumas gali sukelti nepasitikėjimą ar pavydą. Neretai susiėjimuose labai patrauklūs dalyviai susilaukia užgaulesnių replikų, jei pasirodo, kad išvaizda viskas ir baigiasi.
Emocijos ima viršų
Be jokių abejonių, kiekvienas mūsų turi slogių prisiminimų dėl patrauklių žmonių. Tai atskleidžia pagrindinį socialinio įvertinimo silpnąją vietą – paskubomis padaromi klaidingi sprendimai. Kai žmogui rodomi skirtingi veidai, vieni jų nedelsiant sukelia pavojaus signalus migdole (amygdale), migdolo formos struktūroje arti smegenų centro, kuri laikoma emocijų centru, parodant, kad tie „nekelia pasitikėjimo“. Ir net kai vėliau papasakojama apie tų žmonių puikias savybes, tik nedaugelis pakeičia savo nuomonę.
Socialinė neurologija yra jaunas mokslas, tačiau ji gali padėti nustatyti, kas nusprendžia mus vertinti kitą asmenį kaip draugą ar priešą. Pvz., signalai iš akies optinio nervo keliauja į dvi smegenų sritis: kaktos sritį, kurioje kyla mintys ir migdolą. Abu regionai įvertina, ką matome, tačiau visai skirtingais būdais. Migdolas pirmiausia nusprendžia, tai draugas ar priešas – per milisekundes, automatiškai ir nepriklausomai. Kaktos sritis įsijungia tik po šio nuosprendžio ir remiasi sąmoningu vizualios informacijos įvertinimu. Šį dvilypį procesą patikrino W.A. Cunningham su kolegomis. Buvo pastebėta, kad emocinis vertinimas ima viršų prieš mąstymą.
Be kitų pareigų, migdolas veikia kaip galimo pavojaus nustatytojas. Jo staigi reakcija nulemia, reikia kautis ar sprukti. 10-ojo dešimtm. J. LeDoux parodė, kad pikti žmonių veidai sukelia stipresnes reakcijas migdole, nei patys realūs pavojai (pvz., gyvatės). Panašius rezultatus prieš 5 m. gavo ir A.R. Hariri (piktų ar išsigandusių veidų nuotraukos sukėlė didesnę reakciją nei nuotraukos su gyvatėmis, rykliais ar ginklais).
Socializuoti smegenys
Moterys dažnai geriau nei vyrai sprendžia apie kitų žmonių charakterį, o taip pat parodo jiems empatiją. Mat, aiškina S. Baron-Cohen, mergaitės nuo vaikystės mokomos būti jautrioms kitiems ir paguosti juos, kai reikia. Tai paaštrina pajautą, intuiciją ir pastabumą. Be to, moterys labiau naudojasi savo kalbos centrais, tad jos neretai yra šnekesnės ir taip lengviau pajaučia emocinę kitų žmonių būseną. Tad spėjama, kad kairysis smegenų pusrutulis iš tikro turi „socialinius centrus“, leidžiančius neblogai perprasti kitus žmones. Moteriškos lyties embrionų bei kūdikių kairysis pusrutulis vystosi greičiau ir taip sudaro pagrindą kalbiniam ir socialinio bendravimo pranašumui.
Manoma, kad lyginant su vyrais, moterys, spręsdamos apie kitus, kvapų pojūčiu remiasi labiau. 2002-ais P. Dalton parodė, kad moterų nosis gerokai jautresnė. Ir vėlgi, migdolas turi lemiamą vaidmenį įvertinant kvapus. Tad uoslė glaudžiai susijusi su emocine reakcija. N. Sobe nustatė, kad migdolas stipriai reaguoja ne tik į dvoką, bet ir į malonius kvapus.
Taigi, gamta sukūrė sistemą, leidžiančia greitai nustatyti ar asmuo draugiškas, ar priešiškas. Ir toji sistema nereikalauja proto įsikišimo. Trūkumas tik tas, kad mes negalime jos išjungti.
