Jeigu JAV politikai gerai žinotų istoriją, jie pasistengtų vengti tokių situacijų, kai yra „uždaroma“ vyriausybė, tikina ekonomistai. XVI amžiuje buvo labai panašus epizodas: Ispanijos karalius Pilypas II sustabdė su valstybės skola susijusius mokėjimus, kad priverstų parlamentarus didinti mokesčius. Ir tai sukėlė katastrofą.
Neseniai įvykęs Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės „uždarymas“ privertė amerikiečius pasinervinti, o kartu su jais ir visą pasaulį. JAV parlamento ir vykdomosios valdžios priešprieša prasidėjo dėl sveikatos priežiūros reformos – pagrindinio prezidento Baracko Obamos projekto.
Respublikonų partija kategoriškai atsisakė padidinti išlaidas. Kol pareigūnai ir kongresmenai ginčijosi, baigėsi finansiniai metai ir JAV liko visiškai be biudžeto. Valstybės tarnautojai turėjo eiti nemokamų atostogų, ir visos valstybės institucijos, kurios nėra susijusios su saugumu, buvo uždarytos.
Net ir ši išskirtinė situacija būtų pasirodžiusi gėlelėmis, jei respublikonai ir demokratai nebūtų susitarę dėl kito esminio klausimo – valstybės įsiskolinimo lubų. Laikinos paliaubos buvo pasiektos paskutinę akimirką. Naktį prieš paskelbiant apie įsipareigojimų nevykdymą Kongresas susitarė dėl vyriausybės finansavimo iki 2014 m. sausio 15 d., o Finansų ministerija įgijo teisę leisti obligacijas skolos aptarnavimui.
Nepaisant intriguojančio siužeto, ši istorija nėra originali, mano Madrido universiteto ekonomikos istorijos profesorius Carlos Alvarez-Nogal ir Bostono universiteto ekonomikos profesorius Christophe Chamley. Pirma nemokumo krizė įvyko dar 1575 metais Kastilijoje. Tuomet įvykiai rutuliojosi pagal labai panašų scenarijų.
Istorija kartojasi
Pilypo II laikais Ispanijos imperija buvo vienintelė pasaulio supervalstybė. Jos vertybiniai popieriai buvo laikomi labai patikimomis finansinėmis priemonėmis ir labai vertinami dėl stabilaus pajamingumo.
Pagrindinę vidaus skolos dalį sudarė ilgalaikės obligacijos (juros), kurių pajamingumas buvo 7%, o infliacijos lygis – 1%. Administraciniai centrinės valdžios gebėjimai tuo metu buvo labai riboti – mokesčių rinkėjų buvo nedaug ir dirbo jie nelabai efektyviai. Todėl pagrindiniu juros finansavimo šaltiniu buvo tikslinės biudžeto pajamos (prekybos mokesčiai, muitai ir t. t. )
Juromis buvo laisvai prekiaujama visoje karalystėje. Kiekvieno miesto vietos valdžia turėjo pirmumo teisę obligacijų išpirkimui. Be to, 18 didžiųjų miestų imperijoje kasmet mokėjo karaliui fiksuotą sumą – encabezamiento. Tokiu būdu karalystė pasirūpino, kad miesto valdžios atstovai būtų suinteresuoti obligacijų stabilumu.
Metinės išmokos suma kiekvienam miestui buvo nustatoma keleriems metams. Šis sprendimas buvo priimamas balsuojant Ispanijos parlamentui – Kortes, kuriame kiekvienas regionas turėjo po du atstovus. Iš tiesų, jie ir nustatydavo skolos lubas – jų įnašais buvo aptarnaujamos juros.
Kitą skolos dalį sudarė su Genujos bankais sudarytos kredito sutartys (jos vadinosi „asientos“). Bankai teikė Karalystei nuo vienerių iki trejų metų trukmės paskolas už 12% metinių ir pervesdavo į užsienį lėšas, skirtas finansuoti Ispanijos karines kampanijas, dauguma kurių vyko Flandrijoje. Šios paskolos padėjo atlaikyti laikinus ekonominius sukrėtimus. Visa sistema veikė sklandžiai, kol karalius turėjo pakankamai pajamų aptarnauti juros.
Kova dėl biudžeto
XVI amžiaus viduryje Ispanijos valstybės vidaus skola pirmą kartą savo istorijoje pasiekė „lubas“. Kalbant šiandienos terminais, valstybės skolos dydis siekė apie 60% BVP. 1570 m. pradžioje vyriausybės obligacijų išlaikymui teko beveik visos biudžeto įplaukos. Karalius nusprendė dvigubai padidinti metinius mokėjimus miestams.
Kadangi Pilypas II nebuvo absoliutus monarchas, norėdamas padidinti miestų mokesčių dydį, jis turėjo gauti Kortes patvirtinimą. Patys miestai negalėjo sustabdyti begalinio mokesčių augimo. Bet jie galėjo vilkinti parlamento sprendimo priėmimą, įsiveldami į ilgai trunkančias derybas. Būtent taip ir padarė Kastilijos (labiausiai išsivysčiusio šalies regiono) vadovybė.
Po kelerių metų trukusių derybų, karalius atsisakė minties didinti encabezamiento ir 1575 m. rugsėjį sustabdė asientos apmokėjimą, t.y., atsisakė grąžinti paskolas Genuja bankams.
Kastiliečiai buvo laimingi. Bet jų džiaugsmą netrukus pakeitė nusivylimas. Didžiąją dalį asientos Genujos bankininkai finansavo komercinių kreditų Kastilijos rinkoje sąskaita. Po Pilypo II demaršo užsienio bankai sustabdė kreditų išmokas.
Kredito piramidė žlugo. Finansiniai sandoriai nebuvo sudaromi visoje Kastilijoje, du pagrindiniai Sevilijos bankai bankrutavo
Krizės pasekmės buvo jaučiamos visoje Europoje. 1577 m. kovą Pilypas II Kortes‘ui iškėlė ultimatumą – jis atnaujins mokėjimus pagal vyriausybės paskolas, jei miestai pritars mokesčių didinimui. Miestams nieko kito neliko, kaip priimti šias sąlygas.
Tačiau Kastilija taip ir nepajėgė atsigauti nuo dvejus metus trukusio ekonominio nuosmukio padarytos žalos. Miestas Medina del Campo nustojo būti pagrindiniu Europos finansų centru. Sąstingis sukėlė gilias pasekmes – iki XVI a. pabaigos regiono ekonomika patyrė stagnaciją.
Kai Amerikos parlamentarai kitų metų sausį vėl sės prie derybų stalo, pasak mokslininkų, jie turėtų nepamiršti apie pasekmes, kurias sukėlė valdymo krizės praeityje.
Pagal užsienio spaudą parengė
TeleTrade analitikas
Romualdas Antoniukas
Užsakymo nr. 3102_42
