Remigijus Šimašius, Liberalų sąjūdžio kandidatas į Vilniaus merus
Vilnius ir vėl išsiveržė į lyderių pozicijas. Deja, lyderiaujama ne tose gretose, kurios verstų vilniečius didžiuotis ar bent jau simbolizuotų progresą mieste. Vilnius aplenkė Kauną ir tapo miestu, kuris tiekia brangiausiai kainuojančią šilumą savo gyventojams.
Kauniečiai už šilumą moka penktadaliu mažiau. Jų pranašumas – mažiau naudojamų gamtinių dujų ir konkurencija. Kaunas pasuko Klaipėdos pėdomis, įsileido į šilumos rinką daugiau gamintojų ir tapo puikiu konkurencinio spaudimo pavyzdžiu. Šią vasarą, kai pridygo mažų šilumos gamintojų, kurie kaunasi dėl palyginti nedidelio šilumos poreikio, kainos nusmuko į Kaune jau seniai matytas žemumas. Norinčių investuoti į naujus gamybos šaltinius - ilgiausias sąrašas. Kaune jie irgi sunkiai lipa per barjerus, bet bent jau mato galimybes veiklos plėtrai ir sąžiningai konkurencijai. Šio miesto valdžia konkurenciją riboja bent jau be tokio sisteminio užsidegimo kaip tai vyksta Vilniuje.
Tuo metu sostinėje kol kas nėra nepriklausomų šilumos gamintojų, nesusijusių su Vilniaus energija. Savivaldybė tam naudoja neįtikėtiną išradingumą. Galima pasveikinti “E energija”, kurie ką tik gavo leidimą statyti savo katilinę, tačiau šis procesas užtruko dvejus metus, kai kituose miestuose toks formalumas trunka keletą mėnesių. Tikiuosi, kad biurokratinį savivaldybės kevalą po kelerių metų pastangų pramuš AB “Grigiškės” ir kiti galimi konkurentai. Situacija Vilniuje apgailėtina, tačiau ne beviltiška. Savivaldybė tiesiog turi pradėti šokti pagal vartotojų, o ne draugų - monopolininkų dūdelę.
Pirmiausia, konkurencija turi veikti visose įmanomose srityse, tarp jų – šilumos ūkyje. Jau matome, kaip konkurencija gaminant šilumą sumažina kainą ir leidžia privačių investicijų, o ne miestiečių pinigų pagalba plačiau panaudoti biokurą, pastatų šilumos sistemų eksploatacijos paslaugoms.
Konkurencijai palankias sąlygas šiek tiek sunku steigti šilumos perdavimo srityje. Tačiau reikia atskirti veiklas: tinklo priežiūrą ir dispečerinį valdymą atiduodant į vienas rankas, o šilumą, tekančią tuo vamzdžiu, gali tiekti daug savininkų.
Antra – į šilumos ūkį turi būti sugrąžintas sąžiningumas. Vienas iš pirmųjų darbų naujoje savivaldybės taryboje bus nutraukti sutartį su “Vilniaus energijos” savininke Dalkia. Monopolistas šiandien užsako muziką savivaldybėje, o drumstame vandenyje gauna ir matomą, ir nematomą pelną. Pavyzdžiui, biokuro verslas, kai savi parduoda saviems, duoda milžinišką pelną, o savivaldybė šiandien to nei sugeba, nei, panašu, nori sukontroliuoti.
Nutraukus sutartį šildymo tinklai grįš į miesto valdymą. Konkurencija gamybos srityje natūraliai paskatins ir didesnį biokuro naudojimą, šis bus perkamas už rinkos kainą.
Visiems atrodo suprantama, kad žmonės gali laisvai pasirinkti ir keisti mobilųjį operatorių. Dabartinėmis sąlygomis įsivaizduoti sunku, tačiau tokia tvarka turi būti taikoma ir pasirenkant šilumos teikėją. Jei tik surasi, kas parduos už geresnę kainą – gali pasirašyti naują sutartį. Juk kainą sudaro tiekimo dedamoji ir šilumos gamybos kaina, galinti būti visiškai konkurencinga.
Esu tikras, kad įgyvendinus vien pirmąjį pasiūlymą šiluma mūsų miesto gyventojams atpigs bent 20 procentų. O kryptingai žengiant konkurencijos didinimo keliu – pigs dar labiau.
Vilnius jau tapo liūdnu pavyzdžiu, kaip galima pasipelnyti iš miestiečių, kurie neturi teisės nei pasirinkti, nei ką nors pakeisti. Perlaužti užburtą ratą reikia nedaug – tiesiog įsileisti naujus šilumos gamintojus, užbaigti monopolininkų mėgavimąsi palankia situacija ir keisti požiūrį į miestą, kaip į laisvą verslui ir vartotojo pasirinkimui miestą.
