Vienas iš užsienio autorių, šiais metais aplankiusių tarptautinę Vilniaus knygų mugę ir dalyvavusių susitikimuose su skaitytojais, buvo kylanti britų žvaigždė Kevinas Brooksas. Nors rašytojo darbotvarkė, jo paties teigimu, pastaruoju metu itin užimta, tokių renginių jis stengiasi nepraleisti ir, jei tik turi laiko, sėda į lėktuvą ir skrenda į bet kurį pasaulio kraštą.
Apie viską: knygų rašymą, ryšį su skaitytojais, šiuolaikinį gyvenimą ir žmogaus prigimtį, rašytojas kalbėjo vis taip pat ‒ paprastai ir atvirai.
Esate žinomas kaip paaugliams ir jaunimui skirtų knygų rašytojas. Ar nemanote, kad tokie skaitytojai yra patys negailestingiausi kritikai?
Nemanau, kad jauni skaitytojai negailestingi kritikai, tiesiog jie yra labai sąžiningi ir tai labai gerai. Jie pasako, ką mano, kas jiems patinka, tačiau niekada neapsimetinėja ir, jei knyga nevykusi, gali tiesiog išmesti ją lauk. Taip pat jie labai linkę į asmeniškumus, kadangi tapatina knygų siužetus su savo gyvenimais. Aš nuolat gaunu laiškus, žinučių facebook tinkle, kuriose jie pasakoja apie savo gyvenimus, įvykusias tragedijas ir tai malonu.
Malonu? Ar guodėjo vaidmuo nėra varginantis?
Taip, kartais būna sunku. Turbūt todėl, kad rašau apie tamsiąją gyvenimo pusę, vaikai savo laiškuose dažnai pasakoja apie rimtas asmenines problemas. Jie klausia mano patarimo, tačiau aš negaliu daryti įtakos jų gyvenimams, neturiu tokios teisės. Antra vertus, negaliu ir ignoruoti, kadangi jie kreipėsi į mane pagalbos.
Galbūt kai kuriems iš jų knygos padeda išgyventi sunkų laiką?
Tai nėra mano tikslas. Aš apskritai netikiu, kad knyga, o ypatingai skirta paaugliams, gali būti kaip patarimas ar skleisti kokią nors svarbią žinią. Visgi, jei skaitytojams pavyksta rasti mano knygose kažką, kas jiems padeda, puiku. Knygos, kaip patarimo, ieškant išeities sudėtingose situacijoje idėja man visai nepatinka.
Tačiau savo knygose vis tiek skelbiate kažkokią žinią?
Aš neskelbiu jokios žinios. Be abejo, mano knygose aprašomi kažkokie įvykiai, tačiau, jei, tarkim, rašau apie narkotikus, aš nepamokslauju apie tai, kaip dera, o kaip nedera elgtis. Tiesiog rašau apie tai. Leidžiu skaitytojams spręsti patiems, kadangi jie taip padarytų bet kuriuo atveju.
Šiuolaikinis jaunimas palinkęs prie kompiuterių ir dingęs internete. Kaip juos sudominti knyga?
Manau, plintant elektroninėms knygoms, situacija pasikeis į gerąją pusę. Jau dabar juntamas jų poveikis knygų rinkai, ateityje, manau, jis tik didės. Alternatyvos knygoms buvo ir anksčiau, taigi nematau, kad jaunimas nustos skaitęs. Knygos ir jų recenzijos turėtų būti tose vietoje, kuriose vaikai lankosi. Svarbu suteikti galimybę jiems patiems rinktis.
Kiek svarbus yra, Jūsų nuomone, knygų skaitymas asmenybės formavimui?
Knygų skaitymas yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Iš knygų galima išmokti dalykų apie gyvenimą, kurių nemoko mokykloje. Taigi, aš manau, kad tai yra nepaprastai svarbu, tačiau man nepatinka, kai žmonės skaityti verčiami per prievartą. Svarbu leisti jiems rinktis, ko jie nori, nesvarbu, gera ar bloga tai knyga. Jei jie skaito kažką, galbūt susidomės ir skaitys daugiau.
Kaip galėtų atrodyti ideali Jūsų diena?
Kiekviena diena dabar man yra ideali. Gyvenu gražiame name užmiestyje, kur ramu ir tylu, keliuosi kada noriu, išvedu šunis į lauką, pašeriu gyvūnus, prisėdu, šiek tiek parašau, vakare žiūriu televizorių. Nieko įspūdingo, galbūt netgi skamba nuobodžiai, tačiau man to pakanka. Man ideali savijauta nebūtinai reiškia tai, kad privalai būti laimingas, tereikia mėgautis tuo, ką darai.
Kas yra geriausias atlygis jums, kaip rašytojui?
To aš nesupratau, kol nebuvo išleistos pirmosios mano knygos. Kai baigiu rašyti knygą ir esu patenkintas rezultatu, aš visad didžiuojuosi, tačiau tik kai knyga išausdinama, po to, kai ją kažkas nusiperka, ateina tikrasis atlygis. Knyga tampa skaitytojų dalimi, kažkuo jų galvose. Taip, aš parašiau istoriją, tačiau perskaityta ji jau yra kitokia ir viena istorija tampa tūkstančiu skirtingų istorijų. Knyga įgija savarankišką gyvenimą.
Kokios, Jūsų manymu, yra didžiausios šiuolaikinio pasaulio blogybės?
Nėra nieko, ko aš tikrai nemėgčiau, todėl man visad sunku suprasti, kai žmonės skundžiasi dėl ko nors. Žmonės linkę sakyti, kad laikai keičiasi, tačiau gyvenimas iš tiesų kinta labai mažai, permainos vyksta tik paviršiuje. Linkstama idealizuoti praeitį, žvelgti dvidešimt ar daugiau metų atgal ir sakant, kad pasaulis tada buvo geresnis, tačiau žmonės netapo agresyvesni ir blogesnis, mes visada buvome tokie.
Taigi netikite žmonija?
Ne, tačiau žmogus mane labai domina ir keistai žavi. Kartais rašau apie tai savo knygose. Mes galvojame, kad esame toli pažengę į priekį, patobulėję, tačiau emocinis branduolys nedaug pakito nuo tada, kai dar buvome primityvūs žinduoliai. Mūsų elgesys daugeliu atvejų vis dar yra pagrįstais gyvuliškai instinktais.
