• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Partijos antrojoje Lietuvos respublikoje niekada nebuvo labai populiarios, bet šiuo metu jos yra kaltinamos už nesugebėjimą tinkamai spręsti pagrindines socialines ir ekonomines problemas, politikų korupciją, rinkiminę demagogiją, politinį nestabilumą ir daugelį kitų dalykų. Be to, tradicinės partijos gauna pylos dėl nenoro ar nesugebėjimo atsispirti populistinėms partijoms ir judėjimams.

REKLAMA
REKLAMA

Kadangi partijos yra vienas iš pagrindinių modernios vakarietiškos demokratijos ramsčių, svarbu panagrinėti kai kuriuos jų dabartinės krizės bruožus. Vertinant Lietuvos partijas reikia nepamiršti, jog krašto istorijoje beveik nėra partinės valdžios patirties. Pirmojoje respublikoje demokratinės partijos veikė tik apie šešetą metų. Tačiau dėl įvairių vidinių bei išorinių priežasčių ir tas trumpas laikotarpis nesudarė normalių sąlygų partijų veiklai. 1918 metais nepriklausomybę paskelbusiai valstybei ilgą laiką reikėjo kovoti dėl tarptautinio pripažinimo ir vidaus politikos stabilumo. Karo padėtis krašte buvo panaikinta tik liaudininkams ir socialdemokratams atėjus į valdžią. Daugelis istorikų yra įsitikinę, jog šis naujosios valdžios žingsnis buvo viena iš svarbesnių priežasčių, dėl kurios dar tais pačiais 1926 metais įvyko ir buvo sėkmingas karinis perversmas.

REKLAMA

Demokratinėje santvarkoje partijų paskirtį galima trumpai apibūdinti kaip ryšio palaikymą tarp valdžios ir visuomenės. Per rinkimus partijos pateikia alternatyvas: socialistinę, liberalinę, konservatorišką ir daug kitų. Žmonės pagal savo įsitikinimus gali pasirinkti vieną iš jų ir jei tą alternatyvą atstovaujanti partija laimi rinkimus, alternatyvos turinį sudarančios programos yra įgyvendinamos. Bent tokia yra teorija. Tačiau kaip ten bebūtų, partijos privalo balsuotojams sudaryti galimybę įtakoti valdžios politiką.

REKLAMA
REKLAMA

Ar Lietuvos partijos gerai atlieka ryšio su balsuotojais palaikymo funkcijas? Ar jos piliečiams pateikia prasmingas ideologines alternatyvas? Pradėkime nuo alternatyvų. Jos mūsų partijų nėra pakankamai išvystytos ir dėl to čia randasi nemažai ideologinio nenuoseklumo. Pirmaisiais antrosios respublikos metais pats svarbiausias pasirinkimas buvo tarp „buvusių” ir „patriotų” dominuojamų partijų. Pirmieji norėjo sušvelninti taip vadinamą „laukinį kapitalizmą”, o antrieji bandė panaikinti visus sovietinės sistemos reliktus. Šiandien partijų siūlomos alternatyvos yra pasikeitusios, tačiau mažiau aiškios. Yra kairė, kairės centras, centras, dešinės centras ir dešinė. Bent vieną iš šių kategorijų savinasi septynios didžiausios Lietuvos partijos. Socialdemokratai atstovauja kairę, socialliberalai ir Naujoji Demokratija –kairės centrą, liberalcentristai – dešinės centrą, konservatoriai dešinę, o kartais ir dešinės centrą. Nustatyti, kuriom kategorijom priklauso liberaldemokratai ir darbiečiai, nėra lengva, bet jie, turbūt, per daug nesipriešintų jei būtų priskirti prie ideologiškai silpno centro.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Su šia klasifikacija yra ir kitų problemų. Jų svarbiausia – kriterijų nustatymo bei pritaikymo. Pavyzdžiui, jei ideologinė kairė skelbia didelę valstybės atsakomybę socialinėse bei ekonominėse sferose, tai visos partijos, išskyrus galbūt tik liberalcentristus, daugiau ar mažiau tilptų į šią kategoriją. Panašios problemos iškyla, bandant pritaikyti kitą kriterijų. Jei eksperimentavimas su naujomis programomis yra būdingas kairei, o noras išlaikyti tradicines vertybes ir institucijas yra dešinųjų požymis, tai vėl atrodytų, jog iki tam tikro laipsnio visos partijos galėtų pretenduoti ir į kairę, ir į dešinę. Taigi didžiųjų Lietuvos partijų ideologinės pakraipos yra daugiau laipsniškumo, negu principo dalykas.

REKLAMA

Nesant aiškių ir nusistovėjusių ideologinių alternatyvų, jos yra pakeičiamos partijų vadais. Turime Brazausko, Paulausko, Prunskienės, Pakso, Uspaskicho, Zuoko ir Landsbergio/Kubiliaus partijas. (Tarp šių politikų yra ir daug Lietuvai nusipelniusių, ir oportunistų). Daug kam šios pavardės daugiau reiškia, negu jų vadovaujamų partijų ideologija ar programos. Tame ir atsispindi Lietuvos partijų silpnybė. Balsuodami už asmenybes piliečiai daugiau pasikliauja emocijomis, o ne racionalumu. Tradiciškai, demokratinėse santvarkose lyderiai valdžioje labai ilgai neišsilaiko, nors, kaip ir visur politikoje, čia yra išimčių. Kiekvienu atveju, remdami asmenybes žmonės renkasi partijas pagal jų individualias charakteristikas ir iš alternatyvų tarp kairės, centro ir dešinės padaro pasirinkimą tarp gerų ir mažiau gerų politikų. Nenoriu sudaryti įspūdžio, jog asmenybė nėra svarbus politikoje faktorius, tačiau savo pagrindinę funkciją partijos gali atlikti efektyviau, jeigu jų lyderiai veikia ideologiniame kontekste.

REKLAMA

Partijų ideologija, arba principų ir tikslų sistema, iš kurių išsivysto konkrečios programos, yra tas faktorius, kuris apibrėžia ne vienkartinius, o ilgalaikius politikų įsipareigojimus elektoratui. Jei atsakomybės klausimas būtų grindžiamas tiktai vienų ar dviejų rinkimų cikle, priešprieša tarp lyderių ir ideologijos nebūtų svarbi. Tačiau gyventojų gerbūvio klausimas negali būti išsprendžiamas per ketverių ar aštuonerių metų laikotarpį. Praėjus keturiolikai metų po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuva vis dar lėtai sprendžia savo ekonomines ir socialines problemas. Už tokią padėtį dalį atsakomybės turi prisiimti partijos, nes jos nesugebėjo išvystyti nuoseklių ideologinių pozicijų. Neretai rinkimai pavirsdavo į asmenybių grožio ir utopinių pažadų varžybas, kuriuose programiniai klausimai užimdavo antraeilę vietą. Ilgainiui lyderių kultas ir partijų nuideologėjimas sukūrė palankias sąlygas populizmo plėtrai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jei partija nevykdo rinkiminių įsipareigojimų, ją reikia reformuoti iš vidaus, o tam nepavykus – rinktis kitą ideologiškai artimą partiją. Jei įgavęs valdžią lyderis pažadų nepildo, vienintelė išeitis yra jį pakeisti. Tačiau balsuotojams yra lengviau įvertinti partijos programų nevykdymą ir iš to padaryti atitinkamas išvadas, negu demaskuoti lyderio savivaliavimą. Pirmuoju atveju kalbame apie formalias, įsisenėjusias, demokratiškai priimtas nuostatas, antruoju – vieno asmens, laikinai įgavusio žmonių pasitikėjimą, arbitrarinius sprendimus.

REKLAMA

Ar modernizacija Lietuvoje būtų greičiau vykusi, partijoms užėmus nuoseklias ideologines pozicijas, šiandien tegalime spėlioti. Tačiau per tokias partijas ryšys tarp valdžios ir visuomenės būtų pasidaręs efektyvesnis ir demokratiškesnis, nes žmonėms būtų sudaryta daugiau galimybių valdžią tiesiogiai ir ilgalaikiai įtakoti. Bet ar jie tokiomis galimybėmis būtų pasinaudoję, tai jau kitas klausimas.

“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų