• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

APKLAUSA

Regina VAIŠNORIENĖ, Šiaulių S. Sondeckio menų mokyklos kanklių mokytoja:

– Tikrai šventė! Dirbu su lietuvių liaudies instrumentais, esu tokia liaudininkė. Tik man tai - daugiau Rasų šventė negu Joninės. Grojame pagal lietuvių liaudies Rasų tradicijas apeigines dainas, mokome vaikus. Šokiai būna.

REKLAMA
REKLAMA

Kasmet minime įvairiose vietose: esame šventę Biržų rajone, Žagarėje, ant Žvelgaičio kalno. Žagarėje taip gražiai visą naktį praleidome su vaikais, dainavome, šokome, jie plukdė žvakutes upėje.

REKLAMA

Vygandas BUGYS, statybininkas:

– Ir išeiginė, ir šventė. Būname namuose – ir ilsimės, ir švenčiame. Būna, kad ir su tradicijom švenčiame, su laužu, vainikais – jeigu šventi, tai šventi. Nusistovėjusių tradicijų neturime, kaip išeina, taip.

Labai gerai, kad Joninės nedarbo diena. Latviai švenčia stipriau, net rusų laikais švęsdavo, lietuviai šiek tiek mažiau, bet kultūringai, nemanau, kad padaugina alaus.

Rasa ŠIAUČIŪNAITĖ, renginių organizatorė:

– Jonines visada švęsdavau – su šeima, draugais, o dabar darbe. Aš esu kultūros centro renginių režisierė Naujojoje Akmenėje. Tokios šventės pas mus labai reikalingos ir mylimos.

REKLAMA
REKLAMA

Dabar rengiu sumodernintą šventę, atsižvelgdama į visuomenės poreikius. Tradicijas stengiamės išlaikyti: laužo kūrimas, vainikėlių plukdymas. Šiemet švęsime netoli ežeriuko, bus valtelė, galės leisti vainikėlius, darysime tradicinių amatų mugę.

Regina, šiaulietė:

– Neturiu Jono, nešvenčiu. Renginiuose nesilankau. Kai laisvas laikas, užsiimu kaimiškais darbais. Jonines kažkada labai švęsdavome. Kaime būdavo didelė šventė. Eidavome į bažnyčią, paskui vykdavo gegužinė. Dabar jaunimas jau ne toks: kultūringesnis buvo, mažiau geriančių. Šiek tiek gaila. Dabar kaimas yra liūdnas. Mano krašte, Kelmės rajone, niekas nebevyksta. Šventės, gegužinės kaimo žmogui prie širdies.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Petras KAMINSKAS, pensininkas, buvęs vandentiekio darbuotojas:

– Esu pensininkas, tai man visada šventė. Joninės – irgi šventė, bet dabar Jonų šalia neturiu, nebešvenčiu. Anksčiau, Labanoro krašte, kai buvo giminėje Jonų, visada švęsdavome. Leisdavome vainikėlius, laužą kūrendavome, bet tai buvo daugiau Jonų vardo, o ne pagoniškų tradicijų šventė. Būdami vaikai šokinėdavome per laužą, bėgiodavome gamtoje.

Kalbino Gintarė VALUCKYTĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų