Šiandien prie jos namų nuolat lankosi voverės, kurios ne tik ima maistą iš rankų, bet kartais net drąsiai įžengia į kambarį.
Viskas prasidėjo nuo paukščių lesyklos
Gražina pasakoja, kad neįprasta pažintis su voverėmis prasidėjo 2020-ųjų žiemą, prieš pat prasidedant pandemijai. Gyvendama šalia miško, ji nuolat lesindavo paukščius, tačiau vieną dieną pastebėjo ir kelis netikėtus svečius.
„Į paukščių lesyklą tą žiemą pradėjo ateidinėti voverės. Anksčiau jas matydavau tik iš tolo, miške, bet į kiemą jos neužsukdavo. O tais metais jos pradėjo lankytis – sėdėdavo lesykloje ir lukštendavo saulėgrąžas“, – pasakoja pašnekovė.
Smalsumo vedina moteris nupirko lazdyno riešutų ir pabandė juos siūlyti voverėms. Netrukus tai tapo kasdieniu ritualu.
Iš pradžių Gražina riešutus mėtydavo pro langą, vis arčiau namo, kol gyvūnai pamažu priprato prie jos ir įprato ateiti arčiau. Netrukus voverės pradėjo reaguoti net į Gražinos rankos judesius:
„Praėjo vos kelios dienos, ir jos jau stebėdavo, kur skrenda riešutas, bėgdavo jo gaudyti. Tada supratau, kad jas tikrai galima prisijaukinti.“
Moteris po langu pastatė staliuką, vėliau pradėjo riešutus dėti ant palangės. Taip voverės vis labiau artėjo prie namų – kol galiausiai ėmė lankytis kasdien.
Kiekviena su savo charakteriu
Iš pradžių Gražiną lankė trys voverės, kurias ji netrukus išmoko atskirti:
„Pradėjau jas skirti pagal kailio atspalvį ir net pagal charakterį. Viena pirmiausia prisivalgydavo, paskui slėpdavo likusį maistą, kita – atvirkščiai. Jos visai kaip žmonės – kiekviena su savo asmenybe.“
Voverės net gavo vardus – Juodukė, Simukas ir Rudauodegė. Ypač išsiskyrė viena jų – tamsaus, beveik juodo kailio patelė, kuri buvo iš visų drąsiausia:
„Aš ją net glostydavau, ji prisileisdavo mane prie savęs. Net galėjau užuosti jų kailio kvapą – jos visai nekvepia kaip laukiniai gyvūnai. Kailiuko kvapas primena šiltą vilnonį pledą.“
Į kambarį ateina be jokios baimės
Laikui bėgant voverės tapo tokios drąsios, kad pradėjo imti maistą tiesiai iš rankų, o šiltuoju metų laiku – net užeiti į vidų:
„Atidarau langą, laikau riešutą rankoje ir laukiu. Iš pradžių jos bijo, bet jei vieną kartą paima, tada jau kiekvieną kartą artinasi vis drąsiau. Vėliau jos net pradėjo eiti į kambarį, užlipti ant palangės ir pasiimti riešutus.“
Moteris šypsosi pasakodama, jog dabar voverės dažnai jos laukia dar prieš jai pasirodant: „Jos jau stovi kitoje lango pusėje ir laukia, kol atidarysiu. Atrodo, žino, kada pusryčiai.“
Kasmet – nauja voveriukų karta
Įdomu tai, kad tos pačios voverės Gražiną lankė apie trejus su puse metų, tačiau dabar jos kasmet keičiasi. Vis dėlto nauji gyvūnai greitai perima senųjų įpročius:
„Man atrodo, jos kažkaip perduoda viena kitai informaciją, kad čia saugu ir galima gauti maisto. Nauji jaunikliai kasmet pripranta vis greičiau – dabar jiems užtenka kelių dienų.“
Tiesa, anot Gražinos, nors su žmonėmis voverės elgiasi draugiškai, tarpusavyje jos išlieka gana aršios ir konkuruojančios: „Jei viena voverė yra ant stalo, kita dažniausiai nelips. Ypač patinėliai – jie labai kovoja dėl teritorijos.“
Paprasti patarimai norintiems prisijaukinti voveres
Paklausta, kaip kiti galėtų prisijaukinti voveres, Gražina pataria pradėti nuo paprastų dalykų – riešutų ir kantrybės: „Geriausia joms duoti lazdyno riešutų arba saulėgrąžų. Bandžiau ir vaisius ar daržoves, bet jais jos nelabai domėjosi.“
Taip pat svarbu atsižvelgti į aplinką – palikti maistą ten, kur gyvūnams patogu prieiti, ir stebėti jų įpročius.
Be to, moteris karštuoju metų laiku savo kieme visada įrengia ir vandens indelius, kuriais naudojasi ne tik voverės, bet ir paukščiai ar net... bitės.
Gražina neslepia – šis netikėtas ryšys su laukiniais gyvūnais tapo svarbia jos kasdienybės dalimi:
„Tai tokia savotiška meditacija. Ypač savaitgaliais – gali būti namuose, tiesiog stebėti gyvūnus ir pamiršti viską aplink. Tai yra labai gražus ryšys su gamta.“
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
