Suskubo konservuoti mus konservatoriai. Į konservus reikia dėti tik tai, ką turime geriausia, patvariausia, na, dar ir nervus. O kad būtų aiškiau, tėveliai konservatoriai mums paaiškins, kas yra tikrosios vertybės, o kas – ne. Kam trūksta turinio, o kas jo pilnas.
Tiktai šį kartą jau Jurgis Razma peršoko net paties konservatyvizmo pasiekimus. Nespėjo naujame Seime dar nė kojų apšilti, o jau bando Gegužės 1-ąją panaikinti. Iki pat 2001-ųjų metų dešinieji visaip priešinosi šios šventės atstatymui Lietuvoje. „Trūksta turinio“? Galime užpildyti.
80-yje pasaulio šalių Gegužės 1-oji yra oficiali šventė ir nedarbo diena. 1890 m. Paryžiaus 2-asis tarptautinis kongresas paskelbė šią dieną viso pasaulio darbininkų solidarumo diena.
Gegužės 1-oji pasirinkta ne atsitiktinai, bet yra siejama su 1886 m. Šieno turgaus (Haymarket) įvykiais. Daugelį dešimtmečių darbininkai kovojo dėl 8 darbo valandų dienos įvedimo. Tų metų gegužės pirmąją Čikagoje įvyko didžiulė taiki demonstracija. Nežinomas provokatorius metė į minią bombą, kuri nužudė ne vieną ten buvusį. Amerikos vyriausybė nusprendė ta proga susidoroti su darbininkų lyderiais ir surengė viešą teismo procesą, kuriame žmonės buvo teisiami už jų, kaip skelbta, politinius įsitikinimus. Proceso pabaigoje keturi anarchistai buvo pakarti.
Šioks toks turinys...
Bet ko gi tikėtis iš dešiniųjų, jeigu net kai kurie Lietuvos žurnalistai mano, kad darbo judėjimas ir darbo sukuriamas pelnas ir produktas yra bevertis. Suprask, turime būti dėkingi tik verslininkams už jų darbą ir pastangas. Lietuvos nacionalinio radijo komentatorė R.Sotvarienė sako: „Darbo diena nėra suprantama kaip visuotinė – ji siejama tik su kairuoliška visuomenės dalimi... Nori to ar nenori, bet jos kontekste žodis darbas tapatinamas su tais, kurie dirba kur nors gamyklose, statybvietėse ar mašinų remonto cechuose.“
Patarčiau žurnalistei permąstyti, ar ji nėra darbo jėga, ar ji nėra apmokamas samdomas darbuotojas, kuris kuria pridėtinę vertę, tačiau su kuriuo nėra dalijamasi pelnu?
Gegužės 1-oji tam ir yra reikalinga, kad bent tą dieną būtų galima diskutuoti apie žmogaus teises, pagarbą darbui ir dirbančiam žmogui. Tai yra bent viena (Lietuvoje) proga dirbantiems žmonėms ir juos atstovaujančioms profsąjungoms išeiti į gatves ir pajusti solidarumą.
Štai ir paminėjome tą baubą- darbo žmonių solidarumą. Kas gi bus, kai visi samdomieji darbininkai (krovėjai, mokytojai, fabriko darbuotojai, žurnalistai, akademikai ir kiti) supras, kad yra samdoma darbo jėga ir susivienis? Argi ne to labiausiai ir bijo dešinieji? Juk daug lengviau yra mulkinti žmones, kol jie yra susikaldę ir marginalizuoti. Juk kur kas lengviau yra nepasyti jokių Darbo kodekse numatytų darbuotojo teisių, kai jis yra vienas prieš darbdavį. Arba, teisingiau, vienas prieš visus darbdavius, į kuriuos po darbo netekimo teks kreiptis.
Lietuva tokia maža šalis. Per šeimyninius ir pažinčių verslo ryšius yra labai paprasta apkalbomis sužlugdyti bet kieno karjerą. Tačiau kodėl gi nepanaudojus šitų ryšių samdomų žmonių tvirtesniam solidarumui kurti?
Besislėpdamos už pasyvių lozungų kaip susigrąžinti emigrantus į Lietuvą, įvairios politinės jėgos iš tiesų tik stengėsi visus grūsti iš čia lauk. Nėr žmonių- nėra bedarbystės ir kitų socialinių problemų. Taip norėtųsi ir naujai valdžiai paspausti ir sukelti naują emigracijos bangą. Tokiu būdu būtų galima visiškai užgesinti kovas už socialinį teisingumą. Tačiau turėtumėm pasielgti atvirkščiai: ne išvažiuoti, o susivienyti. Suburti jėgas ir bendrai pradėti kurti tai, ko Lietuvos žmonės jau seniai nusipelnė- bendrojo gėrio.
Taigi, gal ne dėl turinio trūkumo, o iš baimės norima atsisakyti Gegužės 1-osios minėjimo?
Jolanta Bielskienė, Naujoji Kairė 95 narė
