Taip, dabartinė šalies vadovė ir Z. Balčytis, kaip proeuropietiški kandidatai, ramiu veidu kartojo patarėjų paruoštą statistiką, kuri – o to jie nežino, - netinka Lietuvai, netinka ta prasme, kad Lietuvos ekonomika, kaip sako vieno banko klapčiukas, kyla, bet pinigai paskirstomi vis netolygiau. Ir ne tik Lietuvoje, visame pasaulyje. Demokratija gyva ne tuo, kad žmonės, kurie dešimt metų mokosi buhalterių kursuose, tampa Seimo pirmininkais, o tuo, kad juos galima kontroliuoti. Ko nėra Lietuvoje. Kas sužlugdė žiniasklaidą? Ir esminį demokratijos ramstį? Naktinė mokesčių reforma. Bet ne buvusi valdžia dėl to kalta, arba ne tik ji, juk klaidas galima ištaisyti. Ko laukia dabartinė jungtinė socdemų ir populistų valdžia – juk galėtų išgelbėti mirštančią žiniasklaidą, knygų verslą, švietimą.
Bet jie nieko nedaro. Premjeras tik daug šypsosi – čia taip gera gyventi tiems, ką remia ES, valdininkų armijoms, dar keliems verslo subjektams, kurie susitepa tam tikras vietas sviestu. O bendras gėris? Jo nėra. Gėda žiūrėti į prezidento postą siekiančius kandidatus. Šiek tiek pasimokyta pirmos klasės aritmetikos ir rimtu veidu dėstoma „tiesa“. Kartais norėtųsi, kad tie nemokyti žmogeliukai skaitytų Stiglitzą, Krugmaną, puikią knygą „Kodėl tautos susimauna“. Bet nežinia, ar ką supras. Apie atotrūkį tarp realaus gyvenimo – nekalbu. Tomaševskis nežino elementarių dalykų. Jam vaidenasi lenkų persekiojimas. Mokiausi ir mokausi VDU, kur lenkai – prioritetiniai studentai. Ir jie laimingi, ir visi puikiai sutaria. Tik Tomaševskis visus kiršina. Patys lenkai turėtų užčiaupti šitą niektauzą.
Bet rimtai: ką kandidatai pasakė, kokia vizija, planai? Nieko. Ekonomika kyla, nėra ko „parintis“, kaip pasakytų jaunimas. Aišku, 9 milijardai iš ES mus pakylėja – tik jie neamžini. Apskritai, visas „debatų šou“ – be idėjų, be vizijos, be suvokimo, kokios problemos kamuoja Lietuvą.
Galima matyti ekonomikos kilimą (beje, jei nėra krizės – ji visada ir kyla, bent jau minimaliai), galima matyti žmonių mažėjimą, emigraciją ir dar daugybę nekritikuojamų žiniasklaidoje problemų. Prezidentė jų nemato. Ar nenori matyti? O kam?
Ar kuris nors vaidinantis, kad yra konkurentas dabartinei vadovei, suvokia, ko reikia Lietuvai? Ne. Tai ne tokie dalykai, kuriuos suspausi į kelių minučių blevyzgų paskleidimą.
Dar niekada neatrodė, kad Lietuvoje – taip blogai, ir kad tai, už ką kovota taip ilgai, staiga sužlugdė korupcija ir svarbiausia – tamsumas, neišmanymas, užsidarymas savo dramblio kaulo bokšte. Net bloga žiūrėti, kas kalbama. Juk galima pasakyti, kaip suteikiant daugiau savivaldos, būtų matomos problemos. O dabar – net neslepiama, kad partijos kiša gimines į „šiltas“ vietas. Kažkur girdėtos kovos su oligarchais tapo pasakų klasika.
Nė vieno lyderio, nė vieno tikrai protingo ir išmanančio reikalą žmogaus. Nuviliantis farsas, realus košmaras. Ir bepročių armija, kuri myli į sovietinius panašius veidus. Čia XXI amžiaus Lietuva? Atleiskite tie, kas dėl jos paaukojote gyvybes. Jokių rimtų reformų nepasiūlyta. O jų reikia daug. Bet gi nepasakys nepriklausomas akademikas, ką keisti – jis nelojalus. Jis ne šunelis, jis ne tas, kurį stumdysi.
Gerai pasakė vienas pseudopolitikas: „vaizdzelis nekoks“. Pakalikų, švogerių ir prisitaikėlių kraštas – štai ką mums perdavė kosmonautai iš vaidinamų kandidatų į prezidentus. Galima analizuoti detales. Tik tai tegul daro mokinukai. Jiems gera pamoka – kaip nereikia daryti. Kad būtų ką analizuoti, reikia ne tik statistikos, reikia žinių ir proto. Nei vieno, nei kito, ten nesimatė. Tik nesvarumo lietuviškoje politikoje būsena.
