Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su Geopolitikos ir saugumo studijų centro direktoriumi Linu Kojala.
Kas žinoma apie JAV ir Irano susitarimą?
Žinome tik atplaišas, pristatomas D. Trumpo ir Irano režimo pareigūnų. Tai esminė žinia yra ta, kad iš esmės pratęsiamos paliaubos. Tai yra gera žinia, be abejo, tikintis, kad eskalacija bus suvaldyta, nors rizikos išlieka. Taip pat skelbiama, jog bus atvertas Hormuzo sąsiauris laivybai.
Aišku, prireiks laiko, kol bus išminuotas sąsiauris, kol tikrai pajaus laivų kapitonai ir įmonės, kad gali saugiai plaukti sąsiauriu, bet pajudėta į priekį šia linkme. Ir atitinkamai amerikiečiai atblokuos Hormuzo sąsiaurį iš kitos pusės, leidžiant išvykti ir atvykti laivams į Irano uostus. Šia prasme turime aiškų konkretų proveržį, bet tuo pačiu supratimą, kad tai yra tik pirmas ir gal net ne pats didžiausias žingsnelis, kuris yra reikalingas tam, kad problema išsispręstų.
Klausimas ypač susijęs su derybomis. Apie ką jos bus?
Mes dabar grįžome į status quo prieš karo veiksmus, nes Hormuzo sąsiauris „užsivėrė“ tik karo eigoje. Ir dabar grįžtame į tą pirminę stadiją. Pats sudėtingiausias klausimas – Irano branduolinė programa, jos vystymas arba nevystymas – išlieka pakibęs ore. Čia reikės ilgų ir techninių derybų, o ne vieno puslapio susitarimo, tam, kad galima būtų teigti, jog Irano režimas ne tik nedeklaruos, kad nesiekia branduolinio ginklo, bet ir realiai neturės galimybių tą daryti, bent jau tarptautinei bendruomenei, Jungtinėms Valstijoms nematant, kas vyksta, ir nesiimant veiksmų.
Kokį vaidmenį atlieka Izraelis? Izraelyje jau irgi pasigirdo tam tikrų nuomonių, jos galbūt radikalesnės, esą amerikiečiai išdavė juos.
Mes matome įtampą tarp prezidento D. Trumpo ir Izraelio premjero Benjamino Netanjahu. Gana atvirą įtampą, kuri virsta ir retorika su labai aštriais žodžiais vienas kito atžvilgiu. Akivaizdu, kad amerikiečiai nori susitarimo, nori, kad jis veiktų, nori, kad jis nesubyrėtų.
Izraelio interesas nėra pabaigti karą bent jau su tokiu susitarimu, koks yra padėtas ant stalo. Izraelis yra linkęs toliau spausti Irano režimą, tikintis, kad galiausiai galbūt jis subyrės. Izraelis tikrai negali neatsakyti į atakas iš Libano, jeigu jos tęsis, ir kartoja, kad tikrai neatsitrauks iš Libano teritorijos tam, kad užtikrintų savo saugumą.
Tad komplikuojančių faktorių tikrai yra daug ir tai, jog Izraelio ir Jungtinių Valstijų pozicijos nėra 100 proc. sutampančios, yra vienas iš tų veiksnių, kuris gali bet kokį susitarimą paversti nelabai veikiančiu praktikoje.
Tai iš esmės D. Trumpo administracijai reikia derėtis ir su iraniečiais, ir su Izraeliu.
Galbūt Izraelis nėra vienintelis rizikos faktorius. Vis tik kalbame apie susitarimą su Irano režimu. Kalbame apie labai abstraktų susitarimo tekstą, labai trumpą susitarimo tekstą. Tai net nėra sutartis kaip tokia, tai yra labiau memorandumas.
Bet aišku, Izraelio ir Jungtinių Valstijų pozicijų išsiskyrimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių ir bus labai įdomu stebėti, kaip Izraelis balansuos suprantant ir tai, kokia yra svarbi Jungtinių Amerikos Valstijų rolė remiant ir padedant Izraeliui. Ir suprantant Izraelio vidaus politikos kontekstą, artėjančius parlamento rinkimus, tas skirtingas jėgas, kurios viena vertus skatins laikytis bet kokio amerikiečių ir Irano pasiekto susitarimo.
Kita vertus, Izraelis turi savus interesus ir tų susitarimų tarp Jungtinių Valstijų ir Irano kontekste tiesiogiai nedalyvauja, nėra derybinėje grupėje.
Ką visa ši situacija parodė apie Amerikos galią ir apie Irano atsparumą?
Mes žinome tai ir iš istorijos, jog karinę galią paversti politiniu rezultatu nėra lengva. Vietnamas, Afganistanas yra to pavyzdžiai. Bet tuo pačiu mes suprantame, kad Irano režimas kėlė grėsmę ne tik kaimynams, ne tik Jungtinių Valstijų strateginiams interesams, bet ir Europos valstybėms. Ne tik dėl to, kad turi įrankius, kuriais galėtų teoriškai atakuoti, bet ir todėl, kad remia Rusijos režimą, Rusijos atakas prieš Ukrainą. Tai šia prasme Irano grėsmė egzistavo.
Veiksmų, kurie būtų pakeitę situaciją iš diplomatinės perspektyvos buvo imtasi, bet jie rezultatų neatnešė. Jungtinės Valstijos priėmė sprendimą, kad be karinio metodo niekas kitas nepadės. Ir ar taip iš tikrųjų yra? Na, ko gero, klausimas dar nėra iki galo atsakytas.
Kol kas rezultatai yra šiek tiek dviprasmiški, todėl, kad Irano režimas išlieka ir atrodo, kad derasi iš pozicijos, kurioje taip pat reikalauja dalykų, o ne tik yra linkęs nusileisti. Bet galutinis susitarimas ir jo įvertinimas turbūt bus tas, kuris leis teigti, ar tikrai karinės jėgos panaudojimas pakeitė Irano režimą iš esmės, ar vis tiktai turime klampią situaciją, kuri tęsiasi ir toliau.
Visą pokalbį išgirskite interviu pradžioje esančiame vaizdo įraše.
