Šiemet sukako dešimt metų nuo vienos žymiausių lietuvių poečių Juditos Vaičiūnaitės (1937-2001) mirties.
Prisimenant poetę, daugelį gražiausių savo kūrybos posmų skyrusią Vilniui, jo senamiesčiui, rugpjūčio 4 dieną sostinės skvere prie Šv. Kotrynos bažnyčios bus atidengiamas Juditos Vaičiūnaitės atminimui skirtas įamžinimo ženklas - skulptoriaus Henriko Orakausko sukurta skulptūrinė kompozicija.
Kaip Eltai sakė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, J. Vaičiūnaitė labai mėgo jaukųjį skverą prie Šv. Kotrynos bažnyčios, todėl jis ir pasirinktas įamžinti daug subtilių eilėraščių Vilniaus senamiesčiui skyrusios poetės atminimą.
H. Orakausko sukurta skulptūrinė kompozicija vaizduoja ažūrinį metalo skėtį ir lentą su išrašytu vieno J. Vaičiūnaitės eilėraščio fragmentu, kuriame minimas skveras prie Šv. Kotrynos bažnyčios, čia stovintis paminklas kompozitoriui Stanislovui Moniuškai. „Vilniuje nėra tiek jau daug vietų, kuriose įamžinti rašytojai, kiti menininkai, o ši skulptūrinė kompozicija prasmingai įamžins J. Vaičiūnaitės atminimą jos gyventame ir mylėtame mieste“, - sakė A. A. Jonynas.
Nors J. Vaičiūnaitė gimė Kaune, bet užaugo Vilniuje. Vilniaus universitete baigusi lituanistikos studijas, dirbo „Literatūros ir meno“, „Kalba Vilnius“, „Naujojo dienovidžio“ redakcijose.
Per dvi dešimtis knygų išleidusi J. Vaičiūnaitė viena iš pirmųjų lietuvių poezijoje natūraliai priėmė miesto kultūros pasaulį - pasak literatūrologų, poetės kūryboje jis toks pat apgyvendintas, jaukus ir poetiškas, kaip kitiems poetams - kaimas. Visa poetės kūryba labai vientisa - nuo pirmų knygų, eilėraščių ir pjesių vaikams iki paskutiniojo rinkinio „Debesų arka“, pelniusio Lietuvos rašytojų sąjungos 2000 metų premiją. J. Vaičiūnaitė buvo 1978 metų „Poezijos pavasario“ laureatė, pelnė Baltijos Asamblėjos premiją, Vilniaus miesto literatūrinę premiją, kitų garbingų apdovanojimų.
